Nors vyrų slaugytojų skaičius Lietuvoje tesudaro mažą dalį visų slaugytojų, Kauno klinikose dirbantys Donatas Balčiūnas ir Tadas Umbrasas teigia nejaučiantys jokio išskirtinumo. Abu slaugytojai yra atsidavę savo darbui ir stengiasi kuo geriau pasirūpinti pacientais bei kelti šios profesijos prestižą. Donatas Balčiūnas eina vyriausiojo slaugytojo-slaugos administratoriaus pareigas Neonatologijos klinikos Naujagimių ligų skyriuje, o Tadas Umbrasas dirba slaugytoju Anesteziologijos klinikoje.
**Du dešimtmečiai klinikose**
Dar būdamas moksleivis, Donatas Balčiūnas pradėjo dirbti Kauno klinikose pagalbiniu darbuotoju. Todėl, kai atėjo laikas rinktis profesiją, jis neįsivaizdavo savęs niekur kitur, tik ligoninėje. Be to, tuo metu jo mama ir krikšto mama jau dirbo slaugytojomis, o vėliau prie jų prisijungė ir žmona.
„Liepos mėnesį sukaks 20 metų, kai dirbu Kauno klinikose, iš kurių 12 metų – slaugytoju“, – pasakoja D. Balčiūnas.
Jo darbas apima dalyvavimą gimdymuose ir neišnešiotų bei sunkiai sergančių kūdikių slaugą naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje.
„Būna, kad praėjus vos 2–3 minutėms po gimimo, naujagimiui jau reikia taikyti deguonies terapiją arba suleisti vaistus. Viskas vyksta labai greitai“, – apie darbo specifiką pasakoja D. Balčiūnas.
Žinoma, yra ir rutininio darbo: kas 3 valandas, o giliai neišnešiotus naujagimius – kas 2 valandas, reikia maitinti ir apversti ant kito šono.
„Dirbant su naujagimiais, svarbiausia yra švelnumas, nes jie labai trapūs! Esu laikęs kūdikį, kuris svėrė vos 400 gramų ir tilpo į delną. Pagalvokite, tai tiek, kiek sveria pakelis varškės! Taip pat tenka daug bendrauti su tėvais, todėl svarbus ir komunikabilumas, juolab kad stengiamės įtraukti tėvus į naujagimio priežiūros procesą. Naudojame suomių sukurtą ir pasaulyje pripažintą tėvų įtraukties programą. Moksliniai tyrimai rodo, kad kuo anksčiau tėvai įsitraukia į naujagimio priežiūrą, tuo greičiau jis sveiksta. Net intensyviosios terapijos skyriuje, kur guli giliai neišnešioti naujagimiai, sveriantys 600–700 gramų, stengiamės, kad tėvai kuo anksčiau pradėtų juos prižiūrėti. Aišku, tėvams tai būna šokas, jie nepriima situacijos ir net bijo prisiliesti ar paimti neišnešiotą vaikelį ant rankų“, – pasakoja D. Balčiūnas.
**Vyras slaugytojas – jau įprasta**
Ar pašnekovams teko susidurti su nuostaba, kad skyriuje dirba vyras slaugytojas? „Jau maždaug pusantrų ar dvejus metus reanimacijoje dirbame dviese, mamos jau apsiprato ir žino. Tačiau prisimenu vieną tėvą, kuriam gimė 700 ar 800 gramų kūdikis. Vidury nakties tvarkėme naujagimį, atlikome reikiamus darbus. Tėvas stovėjo tarpduryje, žiūrėjo į mane ir įsakmiu tonu kartojo: „Bet jūs atsargiai su juo, ar ne? Jūs atsargiai?!“ Kokius keturis kartus paliepė, kad tik nesužeistume jo vaikelio“, – prisimena D. Balčiūnas.
Tadas užsimena, kad kartais vis dar tenka aiškinti žmonėms, jog terminai „sesutė“, „medicinos sesutė“ ar „broliukas“ yra netinkami ir jų vartoti nereikėtų.
„Esame slaugytojai. „Seselės“ terminas oficialiai panaikintas dar 1996 m., o 2001 m. medicinos normoje oficialiai pradėtas vartoti terminas „slaugytojas“. Taip į mus ir reikia kreiptis. Lietuvoje slaugoje dirba tik apie 1,5 proc. vyrų. Tačiau jų po truputį daugėja, štai šiemet Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU) slaugą studijuoja du pirmakursiai vaikinai. Aš savo kurse buvau vienintelis vyras. Tačiau yra šalių, kur vyrų ir moterų slaugytojų skaičius yra 50 ir 50 proc.“, – teigia T. Umbrasas. Jis tikisi, kad slaugoje atsiras daugiau vyrų, ilgainiui skaičius susilygins, o slaugos profesija bus labiau vertinama.
**Darbas operacinėse**
Tadas Umbrasas slaugytoju Kauno klinikose dirba dvejus metus. Dar studijuodamas jis įsidarbino Anesteziologijos klinikoje. Įdomu, kad ir jo krikšto mama dirba slaugytoja.
„Jau per pirmąją studijų praktiką supratau, kad slauga yra mano sritis, čia galiu duoti daugiau, nei esu aš pats. Čia matau didelę prasmę ir įkvepiančius komandinio darbo pavyzdžius. Užsidegiau slaugos specialybės populiarinimu: neseniai rengėme atvirų durų dieną moksleiviams, kraujo donorystės akciją Slaugos fakultete ir organizavome Slaugytojų dienai, gegužės 12-ajai, skirtą renginį“, – sako T. Umbrasas.
Jis pabrėžia, kad slaugytojų darbas labai prisideda prie pacientų gydymo sėkmės.
„Juokaujama, kad gydytojas skiria gydymą, o slaugytojas gydo. Tai yra komandinis darbas, juk vien operacinėje dirba 10–11 žmonių. Intensyviosios terapijos skyriuje daugiau nei 50 proc. paciento sveikimo priklauso nuo slaugos“, – pabrėžia T. Umbrasas.
Kolegai pritaria ir D. Balčiūnas: „Tai yra komandinis darbas, gydytojai be slaugytojų nieko nepasiektų, kaip ir slaugytojai be gydytojų. Turėtume būti vertinami kaip lygiaverčiai. Po truputį link to ir judame.“
Tadas operacinėje tikrina anestezijos aparatą ir pasirūpina, kad būtų visos reikalingos priemonės: medikamentai, kaukės. Taip pat jis pasiruošia nenumatytiems atvejams.
„Tada ateina gydytojas, aptariame planą ir anesteziologinę taktiką, laukiame paciento. Kai pasiruošiame operacijai, pacientui atliekama anestezija ir mes liepiame jam galvoti apie sapną, įsivaizduoti, kad jis yra prie jūros ar vandenyno, keliauja pas artimuosius ar į Australiją pas kengūras. Po operacijos mes, slaugytojai, pirmieji su pacientu pasisveikiname“, – pasakoja T. Umbrasas, pabrėždamas, kad operacinėje būtina greita reakcija.
**Įsimena mažiausi pacientai**
Abu slaugytojai sutinka, kad labiausiai darbe įsimena mažiausi pacientai – kūdikiai.
„Skaudžiausi atvejai yra tuomet, kai staiga gimsta neišnešiotukai, kai tėvai iš kitų miestų atvyko į zoologijos sodą ar baletą ir staiga prasideda gimdymas, nors nėštumas buvo vos įpusėjęs. Skaudu, kai tėvai laukia sveiko kūdikio, o jo gimimas turėtų būti didžiulė šventė, tačiau vaikelis gimsta ligotas, su defektais. Tuomet sunku parinkti žodžius… Būna, kad ir prieš einant pas tėvus paverki, ir su tėvais kartu paverki, ir dar išėjęs, nes kai kurias žinias tikrai sunku perduoti. Per savo darbo laiką esu matęs 3–4 atvejus, kai gimė vaikeliai su ligomis arba neišnešioti, ir kol jie buvo išrašyti iš ligoninės, jų mamos iškeliavo į amžinybę dėl ligų. Man, dviejų vaikų tėvui, būna labai skaudu ir liūdna tai matyti. Suprantu tėčius, juk vaiko gimimas turėjo būti didžiausia šventė gyvenime, jo laukė su džiaugsmu, o viskas baigėsi didžiausia tragedija…“, – jautriomis istorijomis dalinasi D. Balčiūnas.
Kai gimsta vaikelis su rimtomis sveikatos problemomis ir tėvai nori jo atsisakyti, su jais kalbama.
„Dalis tėvų persigalvoja, bet dažniausiai, jei jau nusprendė palikti, tai ir palieka vaikelį ligoninėje…“, – sako D. Balčiūnas.
Anesteziologijos skyriuje dirbantis slaugytojas Tadas prisimena, kad jo mažiausias pacientas svėrė vos 2,7 kg. Operacija pavyko sėkmingai ir jis grįžo į mylinčią šeimą.
**Mirtis paveikia kiekvieną kartą**
Intensyviosios terapijos skyriuje per metus gydoma daugiau nei 600 naujagimių, su visais jais slaugytojui Donatui tenka bendrauti ir juos slaugyti. Jis pažymi, kad bėgant metams išsivystė stipri darbinė intuicija, kuri padeda nujausti, kad kažkas negerai.
„Jauti iš mažų smulkmenų, kad kažkas ne taip. Tiesiog žinai, kad bus blogai, ir pradedi tam ruoštis. Intuicija yra labai vertinga savybė šiame darbe“, – įsitikinęs Neonatologijos klinikos Naujagimių ligų skyriaus vyriausiasis slaugytojas-slaugos administratorius Donatas Balčiūnas ir tęsia: „Kiekvieno naujagimio mirtis paliečia visą personalą. Būna labai skaudu ir prie to neįmanoma priprasti. Tikriausiai, kai priprasime prie mirties, tai reikš, kad šis darbas jau ne mums“, – svarsto D. Balčiūnas.
Anesteziologijos klinikos slaugytojas Tadas Umbrasas jam pritaria: „Nėra medicinos darbuotojo, kurio nepaveiktų paciento mirtis. Kiekvienas nešiojamės savo „mažas kapinaites“, mirę pacientai išlieka atmintyje.“
**Džiugina pacientų sveikimas**
Kas pašnekovus labiausiai džiugina darbe?
„Daug laimės suteikia, kai matau sveikstantį pacientą. Darbe nėra rutinos: vieną dieną dirbi bariatrinėje chirurgijoje, kitą – vaikų operacinėse, trečią dieną keliauji į ausų, nosies, gerklės operacinę, ortopedijos-traumatologijos operacinę, akių chirurgijos ar plastikos ir nudegimų chirurgijos operacines – migruoju po visas klinikas. Keičiasi pacientų diagnozės, todėl darbas yra dinamiškas“, – pažymi T. Umbrasas.
Daug džiaugsmo darbe atranda ir slaugytojas Donatas.
„Labiausiai džiugina, kai giliai neišnešioti gimę naujagimiai, kurie su mamomis ligoninėje praleidžia ir 100 parų, po kurio laiko paauga ir yra išrašomi iš ligoninės, o praėjus keleriems metams atvyksta pasirodyti. Tuomet prisimeni, kiek darbo ir meilės įdėjai slaugant naujagimį, ir štai į kokį gražų žmogų jis išaugo – tai atperka visą vargą ir bemieges naktis klinikose“, – kalba Neonatologijos klinikos Naujagimių ligų skyriaus vyriausiasis slaugytojas-slaugos administratorius Donatas Balčiūnas.
Slaugytojai pastebi, kad greičiau sveikti ar priimti liūdnas medikų prognozes padeda tikėjimas.
„Tikėjimas yra labai svarbus. Jis padeda tėvams nepalūžti. Beje, esu ne vieno naujagimio krikšto tėtis. Žinant, kad vaikelis gali neišgyventi, viltį tėvams teikia Krikšto sakramentas“, – pažymi D. Balčiūnas.
„Tikėjimas, nesvarbu kuo: Dievu, kolegomis ar tiesiog pasitikėjimas medikais, slaugytojais, yra labai svarbus. Aš nesu religingas, tačiau žinau, kad krikščioniškos vertybės padeda atsispirti ir parodo kelią“, – sako T. Umbrasas.
**Laisvalaikis – šeimai ir savanorystei**
Po įtemptos darbo dienos slaugytojai Donatas ir Tadas toliau leidžia laiką rūpindamiesi kitais.
„Visą laisvą laiką stengiuosi skirti šeimai, su žmona auginame du mažus vaikus. Kažkam kitam laiko jau nebelieka: tik klinikoms ir šeimai. Taip ir prabėga gyvenimas“, – šypsodamasis atvirauja D. Balčiūnas.
Kitas pašnekovas šiuo metu daug laiko skiria savanorystei.
„Aktyviai dalyvauju Maltos ordino pagalbos tarnybos projekte „Jaunieji mokyklos paramedikai“. Kas savaitę vykstu į mokyklą mokyti vaikus pirmosios pagalbos, dalinimasis žiniomis man teikia didelį malonumą. Laisvu laiku organizuoju renginius, skirtus slaugytojų profesijos sklaidai. Grįžęs po darbo namuose kartais pagroju gitara, taip ir lekia dienos“, – atskleidžia T. Umbrasas.
