Prokuratūros veikla Lietuvoje kelia vis daugiau klausimų dėl skirtingo požiūrio į bylas, susijusias su parama Ukrainai ir prorusiška veikla. Vilniaus apylinkės teismo sprendimas išteisinti komiką Olegą Šurajevą byloje, kurioje jis buvo kaltinamas šmeižtu ir kitais nusikaltimais, išryškino šią problemą. Stebėtojai atkreipia dėmesį į tai, kad prokurorai uoliai persekioja aktyvius Ukrainos rėmėjus, „siūdami“ jiems bylas, tuo pačiu metu užmerkdami akis prieš asmenis, kurie atvirai demonstruoja kolaboracinius polinkius ir pritaria Rusijos veiksmams. Toks selektyvumas kelia didelį nerimą visuomenei.
Vilniaus prokuroro Šarūno Šimonio elgesys O. Šurajevo byloje stebino nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios iki išteisinamojo nuosprendžio paskelbimo. Ypač daug klausimų sukėlė prokuroro baigiamoji kalba teisme, kurioje jis pareiškė, kad net jei nukentėjusysis Vadimas Butrimas palaiko Rusiją, tai nereiškia, kad O. Šurajevo nuomonė yra vienintelė teisinga. Toks pasisakymas, anot kritikų, rodo abejones dėl kaltininkų už karą Ukrainoje ir jo padarinius.
Tokie prokuroro pasisakymai skamba keistai Rusijos keliamų tolesnių ekspansijų grėsmės, nuolatinių provokacijų ir įtampos kurstymo fone. Kyla klausimas, ar tokie pareigūnų pasisakymai yra priimtini Lietuvoje, ar jie labiau atitinka Rusijos ar Baltarusijos interesus.
Teisiniai kaltinimai O. Šurajevui dėl šmeižto, neteisėto informacijos apie asmens privatų gyvenimą atskleidimo ir žmogaus veiksmų laisvės varžymo nepasitvirtino teisme. Bylos epizodai stebino savo absurdiškumu. Pavyzdžiui, O. Šurajevas, pamatęs rusišką vėliavą V. Butrimo automobilyje, apklijavo jį ukrainietiška atributika. Prokuratūra tai įvertino kaip „psichinę prievartą“. Nors teismo sprendimą dar galima apskųsti, ekspertai abejoja, ar tai pakeis situaciją. O. Šurajevas patyrė ilgą ir varginantį teismo procesą, kuris truko daugiau nei metus vien pirmojoje instancijoje.
Ši byla nėra vienintelis Š. Šimonio prieštaringas veiksmas. Jis taip pat buvo įsivėlęs į istoriją, susijusią su švedų režisieriumi Jonu Ohmanu, kuris organizuoja paramą Ukrainai ir pristato ją į šalį nuo 2014 metų. Š. Šimonis panaikino Vilniaus policijos nutarimą nepradėti ikiteisminio tyrimo dėl J. Ohmano pasisakymo LRT laidoje „Savaitė”. Joje „Blue/Yellow” įkūrėjas, kalbėdamas apie būtinybę iškelti Ukrainos vėliavas per NATO viršūnių susitikimą Vilniuje, griežtai pasisakė prieš tam tikrus asmenis. Nepaisant to, kad J. Ohmanas neragino smurtauti ar persekioti savo oponentų, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl tariamo kurstymo prieš bet kokią tautą, rasę, etninę, religinę ar kitokią žmonių grupę ir šmeižto. Š. Šimonis ne tik atgaivino bylą, bet ir ėmėsi jai vadovauti, nors šališkumas buvo akivaizdus.
Dar vienas pavyzdys – tariamo neapykantos kurstymo prieš žmonių grupę byla buvusiai anglų kalbos mokytojai Alinai Laučienei, kuri viešai pasipiktino dėl lietuvių kalbos užgožimo. Ji teigė, kad vaikščiodama po Vilnių jaučiasi lyg vis dar gyventų sovietų okupuotoje Lietuvoje. Nors su A. Laučiene galima nesutikti, baudžiamoji atsakomybė, kritikų teigimu, yra pernelyg griežta priemonė. Ir šią bylą ėmėsi tas pats prokuroras Š. Šimonis. Procesas vis dar vyksta.
Slogų įspūdį paliko ir paramos Ukrainai organizatoriaus, tautodailininko iš Kelmės krašto Aivaro Norbuto persekiojimas už aštrius ir sarkastiškus pasisakymus prieš Remigijaus Žemaitaičio stovyklos atstovus. Jis daugiau nei 9 mėnesius buvo įtrauktas į teisėsaugos baudžiamąją mašiną. Vien už įrašus feisbuke ir elektroninio laiško išsiuntimą ukrainiečiams apie tuometį Kelmės rajono vicemerą Kęstutį Bilių ir R. Žemaitaičio patarėją Tadą Kasparą A. Norbutas patyrė įtarimų reiškimą, net nesulaukus lingvistinės ekspertizės, policijos vizitus, namų kratą, daiktų apžiūros protokolus, darbui ir kasdienei veiklai svarbių ryšių bei technikos priemonių (kompiuterio, telefono) paėmimą ir negrąžinimą ilgą laikotarpį, nuolatinius vizitus pas pareigūnus, turto areštą penkiaženklei sumai, mėginant „prisiūti“ šmeižtą ir neapykantos skatinimą. Šiam tyrimui vadovavo Šiaulių prokuroras Valentinas Motiejūnas.
Byla A. Norbutui po ilgų svarstymų buvo nutraukta, neradus nusikaltimo sudėties. Tačiau nuosėdos liko, ir matant, kaip prokuratūra atlaidžiai vertina prieš valstybę veikiančius asmenis, nusivylimas tik stiprėja.
Seimo nario Remigijaus Žemaitaičio vieši įrašai, kuriuose jis teigė, jog duotų Rusijos okupantams savo politinių oponentų namų koordinates, kad užpuolikai žinotų, kur sprogdinti, nebuvo įvertinti kaip neapykantos kurstymas, smurto skatinimas ar kolaboravimo požymiai. Prokuratūra atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Taip pat nebuvo reaguota į tai, kai R. Žemaitaitis policijos pareigūnus prilygino Rusijos samdomų žudikų ir prievartautojų armijos atstovams iš „Wagner“ grupuotės.
Prokuratūra nutraukė ikiteisminį tyrimą lietuvius ir ukrainiečius niekinusio Lietuvos kariuomenės rezervisto Genadijaus Rogačo iš Šalčininkų rajono atžvilgiu, nors jis viešoje transliacijoje neslėpė, jog labai laukia Rusijos armijos. Taip pat nebuvo reaguota į prokremliško turinio skleidėjos Erikos Švenčionienės pareiškimus gegužės 9-ąją Vilniaus Antakalnio kapinėse, kur ji didžiavosi, jog yra Sovietų Sąjungos pilietė ir kad Lietuva buvo tarp 15 sovietinių respublikų. Tokie pareiškimai, anot ekspertų, akivaizdžiai prieštarauja Baudžiamojo kodekso straipsniui, draudžiančiam pritarti SSRS agresijai prieš Lietuvą, sovietiniams nusikaltimams, juos neigti ar šiurkščiai menkinti. Tačiau policija ir prokuratūra vėl tyli.
Autorius kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, prašydamas reaguoti į Rusijos propagandisto Vladimiro Solovjovo grasinimus Lietuvai ir kurstymus ją okupuoti, iškeliant jam baudžiamąją bylą. Tačiau tai nebuvo padaryta. Nutarimą nekelti bylos V. Solovjovo atžvilgiu priėmė Generalinės prokuratūros prokuroras Darius Čaplikas, kuris taip pat nusprendė nepradėti ikiteisminio tyrimo dėl legendinį partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą niekinusių Rūtos Vanagaitės pasisakymų.
Taigi, susidaro įspūdis, kad prokuratūra taiko skirtingus standartus. Ukrainą remiantys, Vakarų krypties besilaikantys ir Rusijos grėsmes akcentuojantys asmenys yra persekiojami, o prieš valstybei kenkiančius asmenis užmerkiamos akys. Kyla klausimas, kiek kiekvienas pareigūnas, politikas ir valdininkas yra patriotiškas ir pilietiškas. Ar lemiamu momentu jie sugebės apginti Lietuvos interesus, ar stropiai persekios tuos, kurie griežčiau pasisako prieš priešiškos valstybės kariuomenę ar kolaborantus?
