Nors būsto vietą trys ketvirtadaliai gyventojų įvardina kaip svarbų faktorių renkantis namus, pati lokacijos samprata keičiasi iš konkretaus rajono link namus supančios aplinkos ir infrastruktūros. Tai parodė tyrimų ir rinkodaros konsultacijų įmonės „Hubel“ atlikta 340 vilniečių apklausa, pristatyta ir aptarta spalį vykusios „Būsto mugės“ metu.
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) kasmetinės „Būsto mugės“ konferenciją šiemet pradėjo urbanisto, tyrėjos ir vystytojo diskusija apie namus, kuriuose gyventi gera. Jos metu NT vystymo bendrovė „Homa Group“ pristatė pavasarį kartu su „Hubel“ atliktos išsamios būsto ieškančių ir neseniai jį įsigijusių vilniečių apklausos rezultatus.
Šis tyrimas parodė, kad namų vieta yra svarbi net 75 proc. vilniečių, o tai stipriai pranoko visus kitus faktorius – būsto išplanavimą, įrengimą ir dydį (16 proc.), kaimynus ir bendriją (11 proc.), dizainą ir tvarumą (6 proc.), konkretų vystytoją (6 proc.), namo aukštą (4 proc.) ir kt. O apibūdindami patrauklią vietą, Vilniaus gyventojai pateikė unikalių įžvalgų.
Kaip būtiną patrauklios vietos savybę 53-54 proc. apklaustųjų nurodė pernelyg nestebinantį viešojo transporto stotelės ir maisto prekių parduotuvės artumą. Tačiau trečią vietą (40 proc.) apklausoje užėmė arti namų esantis miškas ar parkas, pranokęs ugdymo įstaigas (28 proc.), išvystytus dviračių takus (23 proc.), medicinos įstaigą (19 proc.), taip pat restoranus, kavines ir sporto klubus (po 14 proc.). Minėta infrastruktūra, o ypač vandens telkinys šalia namų, vis vien yra laikoma privalumu, bet jau nebe būtina „gerą vietą“ lemiančia savybe.
„Lokacija išlieka svarbiausiu faktoriumi renkantis būstą, bet ji įgyja anksčiau nematytų atspalvių. Skamba kiek netikėtai, bet gyventojai nemato bėdos kiek toliau pavažiuoti iki kavinių, sporto klubų ar grožio salonų. Panašu, kad gyvenimo kokybę vis labiau suvokiame kaip lėtesnį gyvenimo būdą bei gražią, jaukią, žalią aplinką. Todėl gyventojams svarbesniu tampa ne konkretus rajonas, o ar šalia namų bus miškas, parkas, tvenkinys, erdvė pasivaikščioti“, – komentuoja „Hubel“ įkūrėja, socialinių mokslų daktarė Eleonora Šeimienė.
Diskusijoje taip pat dalyvavęs strateginės urbanistikos įmonės „PUPA – life over space“ įkūrėjas Tadas Jonauskis priminė Čilės urbanisto Carlos Moreno išpopuliarintą „penkiolikos minučių miesto“ idėją bei ilgamečius tyrimus, rodančius, kad šalia namų esančios parduotuvės, mokyklos ar darbovietės yra būtinybės, tačiau jos nesukuria išskirtinumo ar emocinės vertės.
„Kai viso to trūksta, tai didelis minusas, bet savaime tai yra labiau patogumas ar būtinybė, o ne pridėtinė vertė. Manau, kad šiandien vertę sukuria galimybės išeiti į malonią aplinką, pasivaikščioti, pabėgioti. Žmonėms taip pat svarbu ryšys su vietos bendruomene, kultūros renginiai, įvairios veiklos. Apskritai turėtų nelikti posakio „važiuoju į miestą“, nes visos gyventojams svarbios funkcijos gali ir turi kurtis daugelyje miesto „centriukų“. Na o jei tokią vietą dar supa upė, šlaitai, miškai, tai yra patraukliau tiek už tankias, gamtos netoliese neturinčias centrines vietas, tiek už atokų užmiestį“, – kalbėjo T. Jonauskis.
Saugumo vaidmuo
„Homa“ ir „Hubel“ tyrimas taip pat atskleidė kintantį ar bent nevienodą vilniečių saugumo supratimą. Tarp saugumo jausmą kuriančių faktorių respondentai minėjo tiek fizinę infrastruktūrą (kameras, spynas ar uždarą vidinį kiemą), kurią būtina laiko daugiau kaip trečdalis būsto pirkėjų, tiek socialinius aspektus, tokius kaip nuolatinė gyventojų bendruomenė.
Urbanistas T. Jonauskis šiuo klausimu neneigė išliekančios kamerų ar vartelių svarbos konkrečiose erdvėse, tačiau akcentavo augantį bendruomeniškumo vaidmenį.
„Iš urbanistinės perspektyvos saugumo klausimas yra labai paprastas: jei aplink yra žmonės, tu jautiesi saugiai. Kuo daugiau gatvę ar kiemą matančių akių, įėjimų, didelių langų – tuo labiau žmogus yra matomas, galintis prisišaukti pagalbos kažkam atsitikus, todėl jaučiasi saugiau. Saugumo prideda ir kaimynų ar praeivių pažinojimas – net jei kažkas yra tiesiog matytas, tu jau jautiesi saugiau“, – sakė T. Jonauskis.
Jo nuomone, kameros ir varteliai kartais gali turėti ir priešingą efektą: jų kuriamas saugumas gali baigtis iškart už konkrečios erdvės ribų. Todėl labai svarbia saugumo dalimi tampa bendruomeniškumas bei savo kaimynyste, aplinka ir vieni kitais besirūpinantys gyventojai. Ir nors šie žmogiškieji faktoriai formuojasi natūraliai, NT vystytojai turi įrankių skatinti bendruomeniškumą per infrastruktūrą: įrengiant kokybiškas erdves bendravimui ar bendroms veikloms kiemuose, laiptinėse, terasose ir kt.
„Homa Development“ vadovas Žydrūnas Matuzas minėjo ir tai, kad bendruomeniškumą, šeimininkiškumą ir saugumą lemia ir sėslumas, t.y. reta gyventojų kaita. Jos vystytojai savo projektuose nesiekia sąmoningai, tačiau sėslumą gali programuoti aukštesnė būsto kokybė, maloni aplinka ir labiau „pirkimui sau“, o ne investicijai ir nuomai suprojektuoti būstai.
„Atsakant vienu sakiniu, saugūs namai man yra tokie, kuriuose nebaisu vaiką išleisti vieną į kiemą. O šį jausmą kuria ir kameros, ir varteliai, ir neabejingi bei artimi kaimynai“, – kalbėjo Ž. Matuzas.
Ar pagrįstos būsto klasės?
„Būsto mugės“ diskusijos dalyviai taip pat aptarė neoficialias ir nereglamentuotas, tačiau rinkoje gana plačiai naudojamas būsto klases – vadinamuosius ekonominius, vidutinius ir prestižinius segmentus. Ekspertai sutiko, kad juos istoriškai labiausiai apibrėždavo miesto rajonas ir kaina, tačiau mažėjant konkretaus rajono reikšmei, kinta ir būsto klasės samprata.
Ž. Matuzo teigimu, šiandien gyventojams prasmingiausia nusistatyti „asmeninę“ būsto klasę, tačiau tam tikros būsto savybės vis tiek turės skirtingas ilgalaikes vertes.
„Tarkime, trijų kambarių butas gali turėti tiek 50 kv. m, tiek 60-70 ar dar daugiau. Esant vienodoms kitoms savybėms, tie papildomi keliolika kvadratinių metrų kurs visai kitą emociją, gyvenimo kokybę ir „klasę“. Gerą jausmą namuose pakylėja ir apgalvotas išplanavimas, šviesos kiekis, vaizdai pro langus ar begalė kitų smulkmenų. Pavyzdžiui, iš balkonų ant stogo iškelti kondicionieriai, rozetės ar apšvietimas balkone arba terasoje: tarsi nedidelės detalės, bet jos prisideda prie kokybiškesnės kasdienos ir išskiria projektą savo segmente. Galiausiai, miškų, vandens, parkų artumas niekada nesensta, jų nebent mažėja, todėl ryškėja savotiška „žalioji“ būsto klasė“, – kalbėjo Ž. Matuzas.
Jis taip pat minėjo, kad keičiantis žmogaus gyvenimo aplinkybėms, esamas būstas tampa reikšmingu finansiniu instrumentu ieškant naujų namų, todėl gyventojams reikėtų ieškoti likvidumą lemiančių faktorių, tokių kaip ilgaamžiškumas ar „nesenstanti“ lokacija. Tai pabrėžė ir „Hubel“ vadovė E. Šeimienė, kurios atliktame tyrime vilniečiai įvardijo ir daugiau ilgalaikę vertę kuriančių detalių: vystytojo rūpestį po pirkimo, požeminę automobilių aikštelę, ramią aplinką, nuolatinę bendruomenę ir kt.
„Būsto likvidumas rūpi net 60 proc. vilniečių – dar ieškodami namų jie galvoja apie tai, ar lengva ateityje bus juos parduoti, ar augs jų vertė“, – sakė E. Šeimienė.
Savo ruožtu T. Jonauskis į būsto klasės sampratą vertina skeptiškai vien todėl, kad sveiki miestai turėtų skatinti įvairovę ir socialinį integralumą.
„Žvelgiant urbanistiškai, kiekvienas rajonas, kvartalas ar projektas turėtų siūlyti būstų tiek pasiturintiems, tiek studentams, turėti ir didelių, ir mažesnių butų – tam yra architektūrinių sprendimų. Kuo daugiau maišysime, tuo daugiau kiekvienam atsiras skirtingų bendrų socialinių galimybių, kuriančių šeimininkiškumą, saugumą ir kitus efektus“, – tvirtino T. Jonauskis.
„BNS Spaudos centre“ skelbiami įvairių organizacijų pranešimai žiniasklaidai. Už pranešimų turinį atsako juos paskelbę asmenys bei jų atstovaujamos organizacijos.
