Juozas Tumas-Vaižgantas, žymus lietuvių rašytojas ir kunigas, gyvenęs 1869–1933 m., buvo itin susidomėjęs Egiptu. Šis tolimas kraštas atsispindėjo jo kūryboje, o Vaižgantas palaikė ryšius su Marija Rudzinskaite-Arcimavičiene, kuri laikoma profesionaliosios egiptologijos pradininke Lietuvoje. Iki šiol rašytojo bute galima rasti žalvarinį padėkliuką su Gizos piramidžių atvaizdu, spėjama, kad tai galėjo būti garsios egiptologės dovana. Vaižgantas pats Egipto neaplankė, bet, anot jo, „gal ir pats susitiksiu faraonus ir nuplėšiu nuo jų smakrų prilipdytas keturkampas barzdeles.“
Šeštadienį J. Tumo-Vaižganto bute-muziejuje vyko paskaita, kurios metu muziejaus edukatorius, literatūrologas Remigijus Jakulevičius ir senovės Egipto studijos „Dendera“ įkūrėja, egiptologė Sandra Veprauskienė pasidalino įžvalgomis apie Vaižganto domėjimąsi Egiptu. Renginio dalyviai buvo pavaišinti mėlynojo lotoso arbata, primenančia apie tai, kad šis augalas senovės Egipte buvo itin gerbiamas.
Juozas Tumas-Vaižgantas gyveno Aleksoto gatvėje, 10-4 name, 1920–1933 metais. Būtent čia jis sukūrė žymiausius savo kūrinius, tokius kaip apysaka „Dėdės ir dėdienės“, apsakymas „Nebylys“ ir „Pragiedrulių“ II dalis. Įdomu, kad Egipto kultūros motyvų galima aptikti ir „Pragiedruliuose“.
Pasak egiptologės S. Veprauskienės, Vaižgantas buvo Lietuvos šviesuolis, tikėjęs kiekvieno žmogaus gerumu. Jis spėdavo dalyvauti visur ir buvo kultūrinio gyvenimo siela, o šiuolaikine kalba – nuomonės formuotojas.
J. Tumas-Vaižgantas ne tik bendravo su M. Rudzinskaite-Arcimavičiene, bet ir kartu su ja dėstė Lietuvos universitete: Vaižgantas – lietuvių literatūros istoriją, o Marija – senovės Egipto istoriją ir hieroglifų raštą. Todėl tikėtina, kad universiteto kolegė lankydavosi jo bute.
Išlikęs Marijos laiškas Vaižgantui, datuojamas 1921 m. pabaiga – 1922 m. pradžia, išsiskiria tuo, kad ji kreipiasi į Vaižgantą hieroglifais: „Puikusis pone/valdove, šlovinamas dievų“. S. Veprauskienė teigia, kad tai neįprasta, nes kiti amžininkai laiškuose vartojo kur kas kuklesnius kreipinius.
Laiške Marija apgailestavo, kad nemoka lietuvių kalbos ir nežino, ką daryti su jos išverstu senovės egiptiečių literatūriniu kūriniu – apsakymu „Sinuhetas“. Deja, nėra žinoma, ką Vaižgantas jai atsakė.
1932 m. Vaižgantas iš Marijos Rudzinskaitės-Arcimavičienės gavo dovanų knygutę „Egipto hieroglifai“ su dedikacija: „Labai, labai senam pažįstamui, gerbiamajam „Pragiedrulių“ autoriui Vytauto Didžiojo universiteto profesoriui, garbės kanauninkui, daktarui Tumui-Vaižgantui nuo autorės“.
Muziejuje saugomas žalvarinis padėkliukas su egiptietiškais simboliais: Gizos piramidėmis (tiksliau, dviem, o ne trimis) ir Didžiuoju Gizos sfinksu centre. Kairėje pusėje pavaizduota tekanti saulė su spinduliais, šonuose – du saulės diskai. Tai su Saulės kultu susijęs vaizdinys.
S. Veprauskienė pabrėžia, kad senovės Egipte Saulės kultas buvo itin svarbus ir darė įtaką egiptiečių gyvenimui, papročiams, politikai, ideologijai, mokslui ir menui. Ji tiki, kad būtent Marija padovanojo Vaižgantui šį padėkliuką.
Senovės egiptiečių tekstuose gausu himnų, skirtų saulei, kaip gyvybės ir visatos balanso kūrėjai. Saulės simbolikos galima rasti ir Vaižganto kūryboje.
Pasak S. Veprauskienės, daugelis Vaižganto herojų myli saulę. Dar vaikystėje Vaižgantas mėgdavo nakvoti obelyje, kad galėtų pasitikti tekančią saulę ir basomis kojomis bėgioti per rytinę rasą, jausdamas saulės pažadintą gamtą.
J. Tumo-Vaižganto buto-muziejaus edukatorius Remigijus Jakulevičius atkreipė dėmesį, kad Vaižgantas domėjosi įvairiomis kultūromis ir aplankė daug šalių. Jis teigė, kad jo pasaulėvaizdis yra dualistinis. Lietuvių literatūros paskaitose jis kalbėjo apie Vilhelmą Storostą-Vydūną, supažindino studentus su budizmu, baltų tikėjimu ir Jelenos Blavatskajos teosofijos raštais. Ne veltui Vaižganto slapyvardis yra pasiskolintas iš senojo baltų tikėjimo – tai linų ir kanapių dievas.
Vaižgantas ne tik dėstė apie Vydūną, bet ir savo bute surengė Vydūno 60-mečio minėjimą. Vegetariškus patiekalus Vydūnui parūpino Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė.
Būdamas maždaug 40 metų, jis rašė būsimiems kunigams: „Rimtumas – tikras brolis autoriteto, lygiagrečiai seka tavo mokslu ir aukštesne tavo išmintimi. Juo jau būsi pilnesnis, juo labiau darysiesi paslapčių pilnas, kaip Aigipto kunigas ir burtininkas, kurio valios klauso galybės ir net gamtos gaivalai“.
„Egipte, deja, nesu buvęs, ir betarpiškų jo senovės davinių nesu pajutęs. Tai didelis man trūkumas, o pasitaisyti jau nėr laiko (tuomet jam buvo 60 m., o mirė sulaukęs 64 m.). Bet, neilgai betrukus, gal ir pats susitiksiu faraonus ir nuplėšiu nuo jų smakrų prilipdytas keturkampas barzdeles. Vis dėlto, Cheopso piramidė – kaip koks kurmrausis, sulyginus su tuo, ką gamtos titanai susikrovę“, – rašė Vaižgantas.
Edukatorius pacitavo dar vieną ištrauką su Egipto simbolika:
„Ir piliakalniai virto tėvynės sargais, ir pasidarė Lietuvos piliakalnis toks pat paslaptingas, kaip sfinksas Egipto. Ar jis žiūri tolyn, ar į vidurį savo, ar galvoja, ir ką jis ketina, tu atspėk. Jei atspėsi, daug daug sužinosi, tiek daug, kiek aš kad žinojau“, – rašė J. Tumas-Vaižgantas.
Muziejaus edukatorius R. Jakulevičius teigė, kad Vaižgantas tikėjo, jog saulė ir žemė yra gyvos dvasinės būtybės.
„Jis sakė, kad kiekviena gėlelė kalba savo maldą, kaip žmogus. Jis rašė, kad Lietuva yra Dievo sukurta puokštė“, – sakė edukatorius.
„Vaižgantas sakydavo: meilė yra didžiausia galia. Ne tik šio, bet ir to pasaulio, iš kurio esame atėję“, – prisiminė edukatorius. Anot jo, Vaižganto pasaulis buvo pilnas šviesos, gėrio, meilės, optimizmo, stiprybės ir amžinųjų vertybių. Dažnai Vaižgantas sakydavo: „Ieškojau laimės kitiems, ir pats tapau laimingas.“
„Vaižgantas kiekviename žmoguje ieškojo „deimančiukų“, Kūrėjo. Tad ir jūs, mano safyrai, topazai, deimančiukai, saulelės ir pragiedruliukai – eikite į pasaulį ir švieskite!“, – atsisveikino J. Tumo-Vaižganto muziejaus edukatorius R. Jakulevičius.
