Pagal TSRS (LTSR) įstatymus, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teise valdomas nekilnojamasis turtas (žemė, miškai ir vandens telkiniai) buvo nacionalizuotas 1940 m. liepos 22 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas nustato, kad žemė piliečiams grąžinama natūra buvusioje vietoje. Tais atvejais, kai žemė priskiriama valstybės išperkamai žemei, taip pat kai susigrąžinti žemę natūra buvusioje vietoje neįmanoma, piliečiams išmokama valstybės nustatyta kompensacija arba suteikiamas žemės sklypas individualiai statybai kitoje vietoje.
Vilniaus miesto savivaldybės meras 2024 m. sausio 2 d. potvarkiu Nr. 955-1/24 nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybėje nebėra laisvos valstybinės žemės, kurioje galėtų būti projektuojami žemės sklypai grąžinimui natūra, taip pat individualiai statybai skirti žemės sklypai nuosavybės teisėms atkurti. Tokiu būdu Vilniaus miesto savivaldybėje buvo paskelbta, kad žemės sklypų projektavimas yra baigtas.
Kitaip tariant, meras vienašališkai ir visiškai nepagrįstai nusprendė, kad žemės grąžinimas Vilniuje yra baigtas ir jokių sklypų žemės grąžinimui mieste daugiau nebus formuojama. Mero siūlymu Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos buvo nurodyta spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus kitais įstatyme numatytais būdais, t. y. siūlant piliečiams pinigines kompensacijas. Šių kompensacijų dydis – 2892 Eur už 1 ha turėtos žemės Vilniuje.
Nacionalinė žemės tarnyba faktiškai pradėjo šį procesą vienašališkai – neturėdama pretendentų sutikimo, priimdama sprendimus kompensuoti pinigais ir pervesdama lėšas į notaro depozitinę sąskaitą.
Tokį savo sprendimą meras pavadino „žemės politikos skaidrinimu“. Tačiau, nepaisant to, kad Vilniuje vis dar egzistuoja laisvos žemės fondas, ir pažeidžiant teisės aktus, įpareigojančius savivaldybę formuoti laisvus žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti, buvo priimtas politinis ir teisiškai nepagrįstas sprendimas daugiau žemės pretendentams neformuoti ir negrąžinti. Tokie veiksmai yra neteisėti, nes savivaldybė privalo formuoti laisvus žemės sklypus nuosavybės teisėms atkurti. Atsisakyti tokio veiksmo galima tik tuo atveju, kai teisės aktų nustatyta tvarka teritorija priskiriama valstybės išperkamai žemei. Visais kitais atvejais savivaldybė privalo formuoti žemės sklypus grąžinimui natūra.
Mero sprendimai pažeidžia pagrindines žmogaus teises – teisę į privačią nuosavybę ir teisę susigrąžinti sovietiniu laikotarpiu nacionalizuotą nekilnojamąjį turtą. Šiuos sprendimus meras grindžia nepagrįstais pavyzdžiais, esą pretendentai kartais tampa spekuliantais. Tačiau savivaldybei priskirtų savarankiškų funkcijų vykdymas negali būti grindžiamas prielaidomis ar neįrodytais teiginiais. Susidaro pagrįstas įspūdis, kad meras atstovauja ne visuomenės, o tam tikrų interesų grupių interesams.
Meras viešai teigia, kad potvarkis buvo apskųstas teismui, ir pabrėžia:
„Didžiausia problema ta, kad, užuot užbaigę žemės grąžinimo procesą, dabar esame įstrigę teismuose. Teismai tęsiasi trečius metus ir realiai nejuda į priekį.“ Tačiau pats meras pripažįsta, kad turėjo ketinimą vienu potvarkiu užbaigti žemės grąžinimo procesą, t. y. vienašališkai nuspręsti, jog daugiau sklypų piliečiams nebebus grąžinama.
Atkreiptinas dėmesys, kad kiekvienas pilietis turi teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą. Civilinio proceso kodekso 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, siekdamas apginti pažeistas ar ginčijamas teises bei teisėtus interesus.
Keista, kad pats meras, būdamas teisininku, stebisi tuo, jog jo priimti sprendimai, ribojantys pretendentų teises, yra apskųsti teismui. Pažymėtina ir tai, kad mero potvarkį teismui apskundė Vyriausybės atstovas, o ne pavieniai asmenys ar tariami „spekuliantai“.
Ypatingo dėmesio vertas ir mero viešas kreipimasis, kuriame jis ragina:
„Kviečiu mūsų teismų institucijas galutinai nepamesti šių bylų iš savo darbotvarkių ir leisti vienaip ar kitaip užbaigti žemės grąžinimo procedūrą Vilniuje.“ Konstitucijoje ir Teismų įstatyme aiškiai nustatyta, kad teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi nuo bet kokio kitų valstybės valdžios ar valdymo institucijų, pareigūnų, politinių partijų, organizacijų ar asmenų poveikio. Bet koks kišimasis į teismų veiklą užtraukia įstatymų numatytą atsakomybę.
Todėl kyla pagrįstas klausimas, ar mero vieši raginimai teismams neprieštarauja teismų nepriklausomumo principui. Teismų nepriklausomumas reiškia, kad priimdami sprendimus teisėjai vadovaujasi tik įstatymu ir negali pasiduoti jokiai išorinei įtakai. Nei bylos dalyviai, nei politiniai pareigūnai neturi teisės daryti spaudimo teismams ar siekti paveikti jų sprendimus.
Atsižvelgiant į tai, kad meras šioje byloje yra proceso dalyvis (atsakovas), kyla retorinis klausimas, ar vieši raginimai „nepamesti bylų iš darbotvarkės“ ir „leisti užbaigti žemės grąžinimo procedūrą Vilniuje“ negali būti vertinami kaip bandymas daryti įtaką teismams ir kištis į jų nepriklausomumą.
