Vilniaus miesto valdžia deklaruoja siekį „užbaigti“ beveik tris dešimtmečius trunkantį žemės grąžinimo procesą. Tačiau vis dažniau šis terminas vartojamas ne nuosavybės teisių atkūrimo, o politinių sprendimų įforminimo prasme. Kai viešasis interesas tampa deklaracija, o restitucija – administracine kliūtimi, kyla esminis klausimas: ar „užbaigimas“ šiandien reiškia teisingą žemės grąžinimą, ar tik patogų būdą savivaldybei pasilikti vertingą turtą?
2024 m. sausio 2 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero V. Benkunsko potvarkiu Nr. 955-1/24 „Dėl žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti, projektavimo proceso Vilniaus miesto savivaldybėje pabaigos“ faktiškai buvo priimta politinė deklaracija, kuria konstatuota, jog Vilniaus mieste neva nebeliko laisvos valstybinės žemės, tinkamos projektuoti sklypus nuosavybės teisėms atkurti. Potvarkiu taip pat paskelbta, kad sklypų projektavimo procesas Vilniuje, įskaitant Grigiškes bei buvusių rėžinių kaimų teritorijas, yra galutinai užbaigtas.
Šiame potvarkyje apsiribojama abstrakčiais teiginiais, nepateikiant nei faktinių duomenų, nei teritorijų analizės, nei individualizuoto teisinio vertinimo. Iš esmės juo išreiškiama politinė valia nutraukti restitucijos procesą, o ne administraciniu būdu išsprendžiami konkretūs teisiniai santykiai. Todėl toks aktas negali būti laikomas teisėtu pagrindu riboti asmenų teisę pasirinkti ir įgyvendinti įstatyme numatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus. Politinė deklaracija negali pakeisti individualaus administracinio sprendimo ir sukurti teisinių pasekmių, paneigiančių pretendentų teises. Dėl to kreipimasis į teismą tampa ne tik pagrįstas, bet ir būtinas teisinės valstybės principų užtikrinimui.
Vilniaus meras Valdas Benkunskas portale Delfi publikuotame straipsnyje teigia, kad dabartinė kadencija esą pirmoji, kai konservatoriai aktyviai formuoja žemės politiką ir atsirado reali galimybė užbaigti beveik 30 metų trunkantį procesą. Tačiau politinė praktika rodo priešingai. Konservatoriai Vilniuje merų pareigas ėjo apie 11 metų, o daugiau nei pusę nepriklausomybės laikotarpio dalyvavo valdančiosiose daugumose. Nepaisant to, būtent šiais laikotarpiais restitucija praktiškai nevyko – procesai buvo stabdomi ar vilkinami. Todėl kalbos apie „pirmą kartą atsiradusią galimybę“ neišvengiamai kelia klausimų dėl politinės atsakomybės už ilgalaikį neveiklumą.
Meras taip pat viešai teigia priėmęs „esminius sprendimus“ – nebeformuoti naujų sklypų ir iš grąžintinos žemės fondo išbraukti sklypus prestižinėse miesto vietose, pripažinus juos reikalingais viešajam interesui. Tačiau šis viešasis interesas nėra nei apibrėžtas, nei pagrįstas. Nenurodoma, koks konkretus projektas bus įgyvendinamas, kada ir kokiu būdu. Tokia argumentacija neatitinka teismų praktikos, pagal kurią viešasis interesas negali būti deklaruojamas abstrakčiai – jis turi būti pagrįstas objektyviais ir konkrečiais duomenimis. Vien bendrojo plano įrašai, formali paskirtis ar prielaidos apie galimą ateities panaudojimą nėra pakankamas pagrindas atsisakyti grąžinti žemę.
Be to, vartojama sąvoka „prestižinės Vilniaus vietos“ atskleidžia neteisėto kriterijaus taikymą. Vietos ekonominė vertė ar patrauklumas nėra nei viešasis interesas, nei teisėtas pagrindas riboti nuosavybės teisių atkūrimą. Toks požiūris sudaro prielaidas selektyviam ir diskriminaciniam sprendimų priėmimui bei leidžia daryti išvadą, kad siekiama ne visuomenės poreikių, o savivaldybės turtinio intereso. Tai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintiems nuosavybės apsaugos ir teisinės valstybės principams.
Asmuo, pasirinkęs įstatyme numatytą restitucijos būdą – gauti žemės sklypą individualiai statybai, – turi turėti realią galimybę pasirinkti konkretų sklypą. Dirbtinis sklypų kiekio ribojimas paverčia šią teisę iliuzine ir neatitinka žemės reformos tikslų. Valstybė tokiu atveju ne atkuria nuosavybės teises, o faktiškai apsunkina jų įgyvendinimą, nepagrįstai ir neproporcingai ribodama asmenų galimybes.
Konservatyvioje politinėje tradicijoje privati nuosavybė laikoma asmens laisvės, atsakomybės ir savarankiškumo pagrindu, taigi – viešojo intereso dalimi, o ne kliūtimi jam. Todėl dabartinė Vilniaus miesto praktika, kai restitucija faktiškai užbaigiama „popieriuje“, realiai negrąžinant žemės, kelia rimtų abejonių dėl deklaruojamų vertybių nuoseklumo.
Tai ypač ryšku vertinant mero pasisakymus apie galimą valstybinės žemės pardavimą. 2025 m. vasario 4 d. interviu BNS jis nurodė, kad Vilniuje yra apie 140 hektarų grąžinimui suformuotos, bet nepanaudotos žemės, o papildomai būtų galima suformuoti dar apie 100 hektarų, kurie galėtų atnešti iki 250 mln. eurų pajamų. Tuo pat metu pretendentams už neatgautos žemės hektarą siūloma kompensacija – iki 3000 eurų, t. y. tūkstantį kartų mažesnė nei reali rinkos vertė. Tai itin pelningas „verslas“ savivaldybei, bet akivaizdžiai neteisingas buvusiems savininkams.
Mere, tai, kuo Jūs giriatės, nėra „konservatoriška“. Tai veikiau artėja prie neobolševizmo. Bolševikai „teisingą“ socialistinės visuomenės santvarką su viešuoju interesu ne derino, o sutapatino. Viešasis interesas buvo suprantamas kaip ideologinis tikslas, kurį apibrėžė partija, o ne kaip realių visuomenės interesų derinimas. Individualios teisės ir privati nuosavybė buvo laikomos kliūtimi šiam interesui ir galėjo būti ribojamos be konkretaus pagrindimo vardan tariamo bendrojo gėrio.
Vertindamas kai kuriuos kitus konservatorių veiksmus, istorikas A. Kasparavičius yra pastebėjęs, kad jų atstovai elgiasi kaip „komjaunuoliai“ ir „kolūkiečiai“. Mano manymu, toks apibūdinimas visiškai tinka ir mero Benkunsko veiksmams restitucijos procese.
Šiandien teismai pretendentams faktiškai lieka paskutinė instancija, nuo kurios priklausys žemės grąžinimo proceso baigtis ir pačių politinių sprendimų teisinis vertinimas. Jei ginčijami potvarkiai būtų pripažinti neteisėtais, tai reikštų, jog jie priimti pažeidžiant teisės normas ir konstitucinius principus. Tokia išvada neišvengiamai keltų klausimą ne tik dėl politinės, bet ir dėl teisinės atsakomybės, įskaitant priesaikos laikymosi vertinimą.
