Žemaitaičio kryžiaus žygis dėl KGB archyvų
Diskusija dėl sovietų specialiųjų tarnybų, visų pirma Valstybės saugumo komiteto (KGB), bendradarbių bylų išslaptinimo Lietuvoje yra viena iš ilgiausiai besitęsiančių ir emocingiausių politinių dramų, nuolat atsinaujinanti Seimo salėse. Ši amžina dilema – viešinti ar saugoti valstybės paslaptį sudarančius duomenis apie prisipažinusius agentus – periodiškai grąžina visuomenę prie skausmingo praeities įvertinimo. Naujausias ir, ko gero, pats radikaliausias bandymas išjudinti šį klausimą atėjo iš parlamentaro Remigijaus Žemaitaičio ir jo frakcijos „Nemuno aušra“. Pasiūlymas išslaptinti prisipažinusių KGB bendradarbių duomenis, pradedant nuo 2028 metų, metė tiesioginį iššūkį pačiam valstybės įsipareigojimų pamatui ir sukėlė audringą politinę bei teisinę reakciją.
„Nemuno Aušros“ projektas: viešumas – viešiems asmenims
R. Žemaitaičio siūlymas, registruotas Seime, remiasi prielaida, kad manipuliavimas nepatikrinta informacija apie buvusius KGB bendradarbius kenkia demokratijos principams, griauna reputacijas ir palaiko nuolatinę spekuliacijų erdvę. Politikas teigia, kad vienintelis būdas užbaigti šį „šešėlių žaidimą“ yra visiškas skaidrumas.
Tačiau siūlomas teisinis mechanizmas yra subtilus ir strategiškai nukreiptas. „Nemuno aušros“ pataisos nenumato visiško ir besąlyginio visų prisipažinusių asmenų išviešinimo. Jos siūlo išslaptinti tik tų asmenų duomenis, kurie šiuo metu eina tam tikras valstybines pareigas arba yra viešosios erdvės veikėjai. Į viešinamų asmenų sąrašą patenka: valstybės politikai, valstybės pareigūnai, valstybės tarnautojai, teisėjai, žvalgybos pareigūnai, profesinės karo tarnybos kariai, valstybės ir savivaldybių įmonių vadovai, viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai (žurnalistai) bei politinių partijų nariai.
Iš esmės, siūloma principu, kad jei asmuo pasirinko viešąją veiklą, reikalaujančią aukščiausio pasitikėjimo, jo praeities sąsajos su priešiška užsienio žvalgybos struktūra privalo būti atskleistos visuomenei. Tuo tarpu prisipažinę asmenys, kurie pasitraukė iš viešojo gyvenimo ir neužima jokių valstybinių postų, išlaikytų valstybės garantuotą anonimiškumą. Šio projekto iniciatoriai tikisi, kad tokia korekcija įsigaliotų, pavyzdžiui, nuo 2028 metų, taip atveriant kelią galutinai užbaigti liustracijos procesą.
Politinė kova ir aršūs epitetai
R. Žemaitaičio iniciatyva greitai virto aštria politine konfrontacija. Nors dalis Seimo palaikė projektą po pateikimo (įskaitant dalį valdančiųjų), didžiausias pasipriešinimas kilo iš pagrindinių politinių jėgų ir konservatorių pusės, o pats R. Žemaitaitis nevengė aštrios retorikos, savo oponentus vadindamas „penktąja kolona“ ir „žaliais kolorado vabalais“.
Įdomu tai, kad tuo pačiu metu Seime buvo svarstomas ir kitas, šiek tiek kitokios krypties, bet panašaus tikslo turintis projektas, kurį inicijavo konservatorius, buvęs ilgametis NSGK pirmininkas ir istorikas Arvydas Anušauskas. Jis siūlė panaikinti 75 metų duomenų įslaptinimo terminą, teigdamas, kad jis neatitinka šiuolaikinių įstatymo normų. Tačiau, kaip pats A. Anušauskas pabrėžė, jo ir R. Žemaitaičio projektai skiriasi iš esmės: Anušausko projektas labiau orientuotas į konkrečių bylų, o ne bendrų sąrašų išslaptinimą, paliekant atsakomybę už viešinimą Vyriausybės įgaliotoms institucijoms, o ne automatinį viešumą. Tai rodo, kad nors siekis atverti archyvus yra platus, politikai nesutaria dėl kelio, kuriuo tai turėtų būti padaryta, ir svarbiausia – dėl prisipažinusiųjų likimo.
Valstybės pažadas: teisėti lūkesčiai prieš istorinį teisingumą
Svarbiausia kliūtis, kurią R. Žemaitaičio iniciatyva susiduria, yra ne politinė, o teisinė ir konstitucinė. Lietuvos Vyriausybė nuosekliai nepritaria siūlymams atskleisti prisipažinusiųjų asmenis. Pagrindinis argumentas – konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas.
2000 metais įsigaliojęs Liustracijos įstatymas suteikė galimybę buvusiems KGB ir kitų SSRS specialiųjų tarnybų slaptiems bendradarbiams prisipažinti. Tai buvo laikoma valstybės atgailos mechanizmu ir būdu atskirti grėsmes, nebaudžiant žmonių, kurie bendradarbiavimą nutraukė. Valstybė mainais už prisipažinimą garantavo, kad asmens duomenys bus įslaptinti. Iš pradžių numatytas 15 metų įslaptinimo terminas, vėliau, artėjant jo pabaigai, 2015 metais, buvo pratęstas iki 75 metų.
Vyriausybės ir teisininkų nuomone, bet koks šio termino sutrumpinimas ar sąlygų pakeitimas reiškia esminį valstybės pozicijos pakeitimą ir atsitraukimą nuo anksčiau prisiimtų įsipareigojimų. Konstitucinis Teismas ne kartą pabrėžė, kad teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo užtikrinimas yra būtina sąlyga asmens pasitikėjimui valstybe ir jos teisine sistema. Paviešinus tuos, kurie pasitikėjo valstybės pažadu, būtų sulaužytas fundamentalus principas.
Liustracijos paradoksas ir nacionalinio saugumo rizika
Be teisinės etikos, kyla ir du esminiai praktiniai klausimai: liustracijos paradoksas ir nacionalinio saugumo grėsmė.
Pirma, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) atstovai ir kiti liustracijos ekspertai nuolat įspėja apie paradoksalią situaciją: deklasifikuojant prisipažinusius asmenis, valstybė iš esmės nubaustų tuos, kurie elgėsi sąžiningai, ir privilegijuotų tuos, kurie niekada neprisipažino. Tie, kurie iki šiol slapta bendradarbiavo su KGB ir niekada neišėjo iš šešėlio, taptų „laimėtojais“, nes jų tapatybė lieka nežinoma, o prisipažinusiųjų sąrašas taptų vieša stigma. Liustracijos tikslas buvo apvalyti valdymą nuo nepatikimų asmenų, tačiau dabar didžiausias dėmesys krypsta į tuos, kurie patys atėjo į šviesą.
Antra, Valstybės saugumo departamentas (VSD) ne kartą yra išreiškęs kritišką poziciją dėl KGB bendradarbių išslaptinimo, įžvelgdamas didelę riziką nacionaliniam saugumui. Argumentuojama, kad Rusijos ir Baltarusijos specialiosios tarnybos šiuo metu nežino, kurie iš buvusių agentų bendradarbiavo su nepriklausoma Lietuva. Išslaptinus prisipažinusiųjų sąrašą, agresyvios valstybės gautų „dovaną“: jos žinotų, į ką nebegalima kreiptis, ir taip susiaurintų savo potencialių agentų tinklą Lietuvoje. Slaptos informacijos atskleidimas, net ir praėjus trims dešimtmečiams po Nepriklausomybės atkūrimo, galėtų būti panaudotas prieš Lietuvos interesus.
Amžinas sutarimo ieškojimas
Remigijaus Žemaitaičio iniciatyva dar kartą išryškino gilų konfliktą tarp visuomenės poreikio „atkurti istorinį teisingumą“ ir valstybės prievolės išlaikyti teisinį patikimumą. Siekis išsklaidyti spekuliacijas ir atverti archyvus yra suprantamas, tačiau jis susiduria su esminiu klausimu: ar valstybė, siekdama skaidrumo, gali sulaužyti savo duotą žodį, kuris buvo Liustracijos proceso kertinis akmuo?
Lietuvos lustration modelis, pasirinkęs atgailos ir paslapties kelią, dabar pats tapo savo pažadų įkaitu. Nors politinė kova dėl archyvų ir konkrečių datų – ar tai būtų 2028-ieji, ar artimesnis terminas – tęsis, Seimui lieka užduotis rasti sprendimą, kuris užtikrintų tiek istorinį skaidrumą, tiek konstitucinius principus. Kol kas Vyriausybės ir teisėsaugos institucijų atsargumas rodo, kad valstybės pažadas prisipažinusiems, kad ir kokie nepopuliarūs jie bebūtų visuomenės akyse, vis dar sveria daugiau nei politinės ambicijos.
Kad galėtumėte patikrinti faktus ir gilintis į temą, pateikiam pagrindinių informacijos šaltinių tipus ir raktinius žodžius, pagal kuriuos galite rasti konkrečias publikacijas:
| Informacijos tipas | Raktiniai žodžiai paieškai (lietuvių k.) | Pagrindiniai šaltiniai |
| Pirminis įvykis/Pasiūlymas | „R. Žemaitaitis KGB išslaptinimas 2028” | Lrytas.lt , Delfi, BNS, Seimo tinklalapis (projekto registracija). |
| Teisinis pagrindas | „Liustracijos įstatymas pakeitimai”, „KGB bendradarbių bylos įslaptinimas 75 metai” | Lietuvos Respublikos Seimo Teisės aktų duomenų bazė (aktuali Liustracijos įstatymo redakcija). |
| Konstitucinė kritika | „Konstitucinis Teismas teisėti lūkesčiai KGB” | Konstitucinio Teismo nutarimai ir apžvalgos dėl Liustracijos įstatymo taikymo. |
| Alternatyvūs pasiūlymai | „Arvydas Anušauskas KGB išslaptinimas” | LRT.lt, Delfi – publikacijos apie A. Anušausko ir kitų parlamentarų alternatyvius projektus. |
| Institucijų pozicija | „VSD KGB išslaptinimas pozicija”, „LGGRTC KGB bylos” | Valstybės saugumo departamento (VSD) vieši pranešimai ar atstovų komentarai, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovų komentarai. |
5 D.U.K. Apie KGB archyvų išslaptinimą
Pasiūlymo esmė – išslaptinti ir paviešinti tik tų asmenų duomenis, kurie yra buvę KGB bendradarbiai, prisipažino pagal Liustracijos įstatymą ir šiuo metu eina aukštas valstybines ar viešąsias pareigas (politikai, teisėjai, valstybės įmonių vadovai, žurnalistai ir kt.). Siūloma, kad tai įsigaliotų, pavyzdžiui, nuo 2028 metų.
Pagrindinis prieštaravimas remiasi konstituciniu teisėtų lūkesčių principu. Liustracijos įstatymas garantavo, kad prisipažinusių asmenų duomenys bus įslaptinti (šiuo metu – 75 metams). Vyriausybė teigia, kad sulaužius šį valstybės duotą pažadą būtų pažeistas teisinis tikrumas ir sugriautas asmens pasitikėjimas valstybe.
Šis siūlymas yra unikaliai nukreiptas būtent į prisipažinusius asmenis, kurie dirba viešojoje erdvėje. Kitos iniciatyvos, pavyzdžiui, Arvydo Anušausko, dažniausiai siūlo panaikinti bendrą 75 metų įslaptinimo terminą byloms, bet palieka mechanizmus, kurie apsaugotų prisipažinusiųjų tapatybę, skiriant dėmesį tik neprisipažinusiems agentams.
VSD ir kiti ekspertai įspėja, kad prisipažinusiųjų sąrašo paviešinimas būtų dovana Rusijos ir Baltarusijos specialiosioms tarnyboms. Jos gautų informaciją, kurie buvę agentai bendradarbiavo su nepriklausoma Lietuva, o tai joms leistų susiaurinti savo tinklą Lietuvoje ir sutelkti dėmesį į neprisipažinusius asmenis.
Kritikų nuomone, šis siūlymas sukuria paradoksalią situaciją: jis nubaustų tuos, kurie pasitikėjo valstybės garantija ir prisipažino, o tie, kurie niekada neatėjo iš šešėlio ir neprisipažino, išliktų nenubausti ir neidentifikuoti visuomenei, taip išvengdami viešo teismo.
