Ar racionalu griauti techniškai tinkamą pastatą ir vietoje jo statyti naują vien todėl, kad senąjį pritaikyti kitai funkcijai reguliacine prasme tapo pernelyg sudėtinga? Šis klausimas šiandien rūpi ne tik architektams ir konstruktoriams, bet ir investuotojams, pramonės atstovams, miesto planuotojams. Ir ne veltui, nes naujų pastatų statybos kaina ir poveikis aplinkai yra kur kas didesni nei atnaujinimo, o senų pastatų griovimas – irgi neatsiejama gamtos taršos dalis.
Tokią dilemą kelia naujas Statybos įstatymas, leidžiantis sujungti ir suderinti kai kuriuos statybos techninius reglamentus, bet kartu atveriantis ir kelius naujam, itin sudėtingam pastatų pertvarkymo procesui. Kadangi vienu metu negali galioti du skirtingi techniniai reglamentai, o galiojantis reglamentas taikomas tik naujiems pastatams, tai reiškia, kad senam pastatui, kuris buvo pastatytas ir naudojamas pagal senąjį reglamentą, atlikti pakeitimus, jeigu jie „neužkabina“ kurio nors naujojo reglamentų punkto, yra sunkiau nei statyti naują pastatą.
Pasak Architektų rūmų pirmininko, profesoriaus Andriaus Kazlaūsko, net ir vieno nedidelio pakeitimo atlikti senam pastatui nebegalima, nebent būtų vykdoma naujo pastato statyba. „Anksčiau, jei reikėdavo, pavyzdžiui, pakeisti vieną nedidelį angos plotą, mes galėdavome tai padaryti remdamiesi galiojusiu reglamentu. Dabar to padaryti nebegalima, nes naujasis įstatymas ir jo nuostatos taikomos tik naujai statybai. Tai reiškia, kad senas pastatas, kuriame norime, pavyzdžiui, pakeisti langą, privalome gauti visus leidimus, visus procesus, nes jis net negali būti remontuojamas pagal naujus reikalavimus“, – sako A. Kazlauskas.
„Nesuprantama, kodėl negalima pasinaudoti ir senojo, ir naujo reglamento nuostatomis. Tai tik dar labiau stabdo investicijas, didina statybų kainas ir galiausiai skatina griovimą“, – apgailestauja A. Kazlauskas.
Tokią nuomonę palaiko ir Kauno technologijos universiteto Statybos ir architektūros fakulteto Statybinių konstrukcijų katedros profesorius, habilituotas daktaras V. Eidukevičius. „Dabar viskas susiveda į tai, kad galime griauti ir statyti naują pastatą, o ne jį pertvarkyti. Dėl to labai nukenčia ekonomika ir aplinka“, – sako V. Eidukevičius.
Pasak A. Kazlausko, vienas iš sprendimo būdų būtų tam tikrų techninių reglamentų pakeitimas, sudarant galimybę juos taikyti ir atnaujinant senus pastatus. Kai kurių sureguliavimų išlaidos, anot jo, yra labai didelės ir nesąmoningai „varomos“ įstatymų leidėjų, nes jie toliau ir toliau kelia reikalavimus, kurie ne visada yra būtini, ir tai sukuria papildomas problemas.
Prof. A. Kazlauskas atkreipė dėmesį, kad, pavyzdžiui, dėl pastatų energinio naudingumo atnaujinimo ir apšiltinimo galioja skirtingos reglamentacijos. „Kai renovuojame pastatą, tai atliekame, sakykime, pagal vieną reglamentą, bet jei jau norime pakeisti sieną ar pertvarą, net ir tai, kas nėra labai reikšminga, mums reikia remtis naujuoju, kuris taikomas naujai statybai, ir tai nėra logika“, – aiškina jis.
Pasak A. Kazlausko, siūlymas, kad po naujojo Statybos įstatymo įsigaliojimo senų pastatų atnaujinimui galėtų būti taikomas naujausias reglamentas, ir leidžiama pasirinkti, pagal kurį reglamentą bus tvarkomasi, architektams ir inžinieriams, anot jo, labai palengvintų darbą.
„Visų pirma, tai labai padėtų sumažinti statybų kainas ir atlaisvinti nuo nereikalingos biurokratijos, tai yra, sumažintų nereikalingų kaštų, kurie šiuo metu „varomi“ įstatymų leidėjų“, – tikina A. Kazlauskas.
Taip pat A. Kazlauskas apgailestauja, kad kol kas neaišku, kaip bus sprendžiama dėl senų pastatų, kuriuose galiojo vieni techniniai reglamentai, tačiau norima juos pertvarkyti pagal naująjį, kurio nuostatos yra visiškai kitokios. Šiuo metu nėra teisinių mechanizmų, kurie leistų spręsti šiuos klausimus. Iki šiol neaišku, kas bus skiriamas atsakingas už tai, kad būtų vykdomos statybos, leidimų išdavimas, statybos priežiūra ir panašūs klausimai, susiję su naujuoju įstatymu, todėl A. Kazlauskas abejoja, kad tokių pastatų savininkai galės lengvai atnaujinti savo nekilnojamąjį turtą.
„Ar tai reiškia, kad senus pastatus galėsime renovuoti ir remontuoti tik tuo atveju, jei juose bus vykdoma visiškai nauja statyba? Ar tai reiškia, kad negalėsime pakeisti vienos sienos, vienos pertvaros, vieno lango, jei nenuspręsime griauti viso pastato? Ar tai reiškia, kad ateityje Lietuvoje bus statoma vis mažiau naujų pastatų, o vis daugiau senų griaužiami? Ar mes einame teisinga kryptimi?“, – retoriškai klausė A. Kazlauskas.
