Europos Parlamento Sanglaudos, žemės ūkio ir socialinės politikos generalinis direktoratas (CASP) parengė siūlymus, kaip padėti smulkiems ir vidutiniams Europos Sąjungos (ES) ūkiams. Tyrime konstatuojama, kad nedidelių ūkių savininkai sunkiai atlaiko gamybos sąnaudų svyravimus, kuriuos nuo 2021 m. sustiprino žemyn nukritusios dyzelino ir trąšų kainos, Rusijos invazija į Ukrainą ir bendras infliacijos augimas.
Šie veiksniai dar labiau padidino ūkininkų pajamų svyravimus ir lėmė finansinius nuostolius. Papildomu iššūkiu tampa gamtiniai reiškiniai, tokie kaip šalnos ar sausros.
Vienas pagrindinių Bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) tikslų yra užtikrinti teisingą atlygį už sunkų darbą, skatinti tvarią gamybą ir išlaikyti jaunąsias ūkininkų kartas kaime. Tačiau ES ūkininkų pajamos išlieka nepastovios ir jautrios staigiems sąnaudų bei produkcijos kainų pokyčiams, o tam įtakos turi ūkio dydis, vieta ir specializacijos trūkumas.
Nors ES parama jauniesiems ūkininkams, smulkiesiems ūkiams ir ūkininkaujantiems mažiau palankiose vietovėse šiek tiek amortizuoja nepastovumą, didžiausią dalį paramos vis dar gauna stambiausi ūkiai, nes paramos dydis daugiausia nustatomas pagal valdomų hektarų skaičių. Siūlymas yra paramą ateityje labiau sieti su realiais ūkininkų poreikiais, o ne vien su ūkio dydžiu, taip pat apsvarstyti paramos indeksavimą, kad augant kainoms nebūtų prarandama jos reali vertė.
Šiai krypčiai pritaria ir Žemės ūkio rūmai. Jų pirmininkės Algimantos Pabedinskienės teigimu, nacionalinė ir ES žemės ūkio politika turėtų daugiau dėmesio skirti pajamų stabilizavimo priemonėms, rizikos valdymo instrumentams, paramos indeksavimui bei sąžiningiems rinkos santykiams. Pasak jos, parama turėtų būti diferencijuojama pagal smulkių ir vidutinių ūkių gyvybingumą, jaunųjų ūkininkų įsitraukimą bei mažiau palankių ūkininkauti vietovių stiprinimą, taip užtikrinant socialiai teisingą ir subalansuotą kaimo plėtrą.
„Žemės ūkis turi būti vertinamas ne tik kaip ekonominė veikla, bet ir kaip strateginis sektorius, prisidedantis prie maisto saugumo, aplinkos apsaugos ir valstybės atsparumo. Tik taip galėsime išlaikyti žemdirbių kartas regionuose“, – teigia A. Pabedinskienė.
ES dokumentuose minimos ir konkrečios pagalbos priemonės: atsietosios, susietosios ir perskirstomosios išmokos už hektarą, išmokos už nepalankias gamtines sąlygas, subsidijos sąnaudoms bei produkcijai, anticiklinės išmokos, pajamų, derliaus ar pelno maržos draudimas.
Besikeičianti geopolitinė situacija, aplinkosauginiai iššūkiai ir energetinis netikrumas suteikia kaimui naują vertę. Parama ūkininkams, investicijos į infrastruktūrą, paslaugas ir švietimą turėtų būti vertinamos kaip strateginis sprendimas, lemiantis Lietuvos konkurencingumą ir ilgalaikį ekonomikos augimą.
