Išsyvysčiusios visuomenės problema arba nelaimių nelaimė

Išsyvysčiusios visuomenės problema

Prof. Petras Stirbys, Niujorko mokslų akademijos narys

     Kai kurioms šeimoms yra gerai žinomos pragaištingos medicininės ir socialinės pasekmės, kurias sukelia ilgalaikis piktnaudžiavimas alkoholiu ir psichotropiniais vaistais. Liūdną socialinį reiškinį ir kasdieninį slegiantį vaizdą neretai matome visi – ir suaugusieji ir vaikai. 

Laimingo gyvenimo idilija pasitraukia

     Susidūrę akis į akį su šia socialine anomalija pasakys, kad destrukcija ir blogis kartu atsiveda ir, galų gale savo aplinkai padovanoja, bejėgiškumą, beje tikrą, neišgalvotą. Mėginant dorotis su ypač sudėtinga ir labai komplikuota problema, ilgainiui įsitikinama, kad ji neįveikiama nei geruoju, nei piktuoju, nei jų deriniu. Ši globalaus pobūdžio nelaimė yra laiko užgrūdinta ir pakankamai atspari net jungtinėms pajėgoms – gydymo įstaigoms, socialinėms tarnyboms ir, pagaliau, visos šeimos geranoriškam pasiaukojimui, vedančiam į siaubingus savos gerovės praradimus.  

     Alinanti kova su kiekviena diena įklampina visus, kuriems ištvermė ir pasiryžimas palaipsniui senka, kol nepakantumas girtuoklystei pasiekia apogėjų. Kažkada šeimos svajota būsimo laimingo gyvenimo idilija dingsta, griūva finansinė ir kitokia gerovė, šeimoje įsivyrauja visiškas nusivylimas gyvenimu.

Šeimos ir visos žmonijos rykštė

     Ateina momentas, kai nuleidžiamos rankos, kova nutraukiama, procesas paliekamas savieigai ir laukiama atomazgos, kuri tarsi išganymas vieną gražią dieną padarytų galą artimųjų kankinystei. Visi, kas priversti kasdien matyti vis didėjančią destrukciją, buitinę antisanitariją ir neretai agresiją bei smurto riziką, tiesiog laukia dangaus įsikišimo ir makabriškų linkėjimų –  paties baisiausio finalo nelaimingajam girtuokliui. Tokia yra atskiros šeimos ir visos žmonijos rykštė. 

    Bet kokios ir nepigiai kainuojančios pastangos, kaip antai, terapiniai bandymai (pradžioje žaidžiant su anonimiškumu, visaip dangstant beįklimpstantį) – lašelinės „skalbyklos“, reabilitacijos, psichoterapijos, hipnoterapiniai kodavimai, specialių ampulių, turinčių chemikalų, atgrasančių nuo alkoholio, poodiniai įsiuvimai, užkalbėjimai, užkalbėjimų šalinimai, egzorcizmai ir t. t. norimų rezultatų neišprovokuoja arba labai jau retai. Deja, alkoholizmas kaip toks, ne pati baisiausia priklausomybių forma.      

Priklausomybė psichotropiniams medikamentams

    Pastaraisiais dešimtmečiais prie alkoholizmo prisidėjo dar viena nelaimė – psichotropinių – raminamųjų, antidepresantų  ir kitokių centrinės nervų sistemos veiklą reguliuojančių, o neretai ją išreguliuojančių cheminių agentų. Šie protavimą sujaukiantys junginiai visiškai išsityčiojo iš civilizacijos pastangų, torpedavo laimės indekso augimą, gerovės pokyčius nukėlė į neapibrėžtą perspektyvą.

     Apie tai kalba ir Respublikinio priklausomybės centro  Kauno ambulatorinio skyriaus vedėja V. Pukelevičienė, teigdama, kad priklausomybė raminamiems vaistams yra susijusi ir su nesaikingu alkoholio vartojimu, o patys pacientai nesugeba pripažinti, kad yra priklausomi nuo minėtų vaistų.

     Gilindamiesi į problemą, pradžioje išgryninkime alkoholiko elgsenos paveikslą, kurį vėliau papildysime psichotropiniais ingredientais.

Pasigėrusio vizitinė kortelė

     Dėl „ebrietas vulgaris“ (lot.) – paprasto pasigėrimo pradžioje žmogus pasidaro aktyvesnis, plepesnis, linksmesnis arba užtraukia dainą. Didinant alkoholio dozę, atitinkamai kinta žmogaus elgsena, ir kuri visiems yra gerai žinoma. Priklausomai nuo gėrimo rūšies ir išgerto jo kiekio, žmogaus elgsena dar labiau keičiasi – sutrinka pusiausvyra, einama svirduliuojant, jis gali užkalbinti ar užkabinėti praeivius, pasidalinti užplūdusiomis emocijomis ir pan. Dauguma jų tampa itin geranoriški, lipšnūs, atviraširdžiai, noriai išsipasakoja savo aktualijas. Kiti ūmai pamilsta aplinkinius taip, kad ima bičiuliautis, lenda bučiuotis. Kitai gi kohortai alkoholis sukelia pyktį, įniršį, nepakantumą, agresiją, grasinimus aplinkiniams, sukelia muštynes ir tai priklauso nuo asmens charakterio ypatumų. Na, o per daug išgėrę užmiega, kartais ir viešose vietose ar patvoriuose. 

Tėvo ir sūnaus drama

     Psichotropiniais vaistais paveiktieji elgiasi kitaip. Beje, anot žymaus psichiatro Martyno Marcinkevičiaus, Lietuvoje raminančių vaistų išrašoma pernelyg daug, jų daugiau išrašo ne psichiatrai, o kitų sričių specialistai.  M. Marcinkevičius taip pat teigia, kad su priklausomybės raminamiesiems vaistams atvejais susiduriama gana dažnai ir ypač, kuomet šie vaistai nepadeda pilnai pašalinti problemos.

     Pasitaikė unikali proga neakivaizdžiai ir epizodiškai stebėti vienos šeimos socialines perturbacijas – tėvo ir subrendusio sūnaus ilgai trukusį intoksikacinį įdirbį. Tai liūdnas atvejis. Abiejų likimas, užbėgant už akių pasakojimui, buvo ir dramatiškas, ir fatališkas – iš gyvenimo pasitraukė savanoriškai. Tėvas piktnaudžiavo alkoholiu, jo eisena būdavo tipiška pasigėrusiam – einant svirduliuodavo, grįžęs iš darbo triukšmaudavo, trankydavosi durimis, grasindavo artimiesiems. Po tokių ekscesų kurį laiką aprimdavo, užmigdavo. Taip kartojosi daugiau nei dešimtmetį.

Elgėsi visai ne kaip girtuoklis

     Jo sūnus, pavartojęs kažko (!?), elgėsi kitaip, nors jo kaimynai minėdavo tik alkoholinį pasigėrimą. Neretai matydavosi, kad staiga išbėgus iš namų, jis, lyg sudirgintas šokdavo per tvorą, bėgiodavo zigzagais, baikščiai dairydamasis į šalis, pats su savimi pakeltu tonu garsiai kalbėdavosi, ginčydavosi. Kartais skubėdavo pamatyto praeivio link, tarsi ruoštųsi jį užkalbinti ar barti, bet staiga pakeisdavo kryptį ir sumanymo tarsi  atsisakydavo.

     Panašiai nutikdavo ir su kitais netikėtai pamatytais atsitiktiniais praeiviais. Ilgainiui aplinkiniai jau ėmė dalintis pastebėjimais, kad aptariamas asmuo būk tai vartoja ne vien tik alkoholį, nes elgiasi visai ne kaip girtuoklis. Namuose jo elgsena buvo kur kas žiauresnė ir piktybiškesnė negu jo tėvo. Jau tėvo nesant, sūnus  priepuoliais rėkdavo ant motinos, keikdavosi, verždavosi į motinos kambarį, kuriame ji užsirakindavo. Sako, būdavo ilgų tylos periodų, kurių metu kaimynai jo nematydavo, galbūt gydydavosi ligoninėje. Su jo mirtimi ir laidotuvėmis grįžo į namus ramybė. Suiciditą šeima ir išgyveno, ir susitaikė, ir pajuto palengvėjimą.

Kasdieniai krizių serialai

     Daugėja pranešimų apie itin žalingas pasekmes, kai asmenys vartoja alkoholį kartu su raminančiais medikamentais, ypač benzodiazepinais. Teigiama, kad psichotropiniai medikamentai ir alkoholis veikia sinerginiai, sustiprindami vieni kitų veikimą. Tai reiškia kad jų abiejų poveikis yra kur kas didesnis negu jų suminis veikimas. Tai įsidėmėtina. Beje, medicinoje sinergija suprantama, kai du skirtingi medikamentai sustiprina vienas kito poveikius ir tai išnaudojama kaip teigiamas efektas norimam terapiniam veikimui pasiekti. 

     Šiuo atveju – alkoholio ir psichotropinių agentų sinergija iškyla kaip neigiamų ir itin žalingų poveikių suminis padarinys. Tai dar labiau įsidėmėtina. Tereikia pamatyti krizinėje situacijoje atsidūrusįjį, kuris praradęs orientaciją, leisgyvis tyso lovoje, protarpiais tingiai verčiasi ant šono, išgeria raminančią tabletę ar gurkšteli alkoholio, paskui  – visiškai viską pamiršęs, netgi pamiršęs ir tai, kad ką tik išgėrė ką tik minėtų “papildų“, vėl daro tą patį ir sparčiai artėja prie perdozavimo, skuba į pavojingą gyvybei būseną.

Įgyja pavojingos patirties

     Daugelis psichotropinių vaistų, ypač juos perdozavus, gali sustabdyti kvėpavimą, kas neretai baigiasi fatališkai. Vaizdas, aišku, liūdnas. Jis sekina aplinkinių tolerancijos likučius, jie jaučiasi tapę juodos tikrovės įkaitais. Buitinė situacija tampa nepakeliama, o barniai, priekaištai bei piktnaudžiautojo gėdinimai absoliučiai nieko nekeičia. Ir tai tęsiasi dienų dienas, o visos įmanomos priemonės ir visa, kas medikų rekomenduota, jau išbandyta ir nusivilta. Išbandytos ir aplinkinių ašaros, iš kurių, atrodo, tikrovė tik pasityčioja.

     Kombinuotais cheminiais agentais apsinuodiję asmenys į psichiatrijos ligonines patenka kur kas dažniau, nei piktnaudžiaujantys vien tik alkoholiu.  O tai jau kitokio, kur kas didesnio lygmens problema. Daugumoje atvejų psichiatrai gerai identifikuoja  simptomatiką ir, tarkim, alkoholinės psichozės atvejais pritaiko efektyvų gydymą. Tačiau kartais pamirštama, kad profesionalūs, ilgai girtuokliaujantys pacientai, bendraudami tarpusavyje įgyja patirties, kuria remdamiesi, savo alkoholinį meniu praturtina psichotropiniais vaistais.

Lengvabūdiškai pasižada ir meluoja

     Nereikia pamiršti, kad šie ligoniai sugeba ne tik pasižadėti ir prisiekti, kad ateityje nebevartos nė lašo, lengvabūdiškai prisiekdami šiam pasiryžimui šimtus kartų, tačiau vėl ir vėl jį sulaužo. Lygiai taip pat jie meluoja psichiatrams, šeimos gydytojams, psichoterapeutams, neklystamai išvardindami mintinai išmoktus emocijų balanso sutrikimus (nerimą, depresiją, nesaugumo jausmą, įvairiausias baimes, įkyrias mintis ir t.t.), tam, kad gydytojas išrašytų receptus psichotropiniams vaistams. Ypatingai akcentuotina, kad dėl kombinuoto gydymosi (alkoholis plius psichotropiniai vaistai) į bėdą patenka ne tik pats „klientas“, bet ir artimieji, kurie niekaip negali paciento atjunkyti ne tik nuo alkoholio, bet ir nuo pražūtingų medikamentų. Daugybė klinicistų, tarp jų ir amerikiečiai A. A. Moore, E.J. Whiteman, K.T Ward perspėja, jog kartu vartojant čia aptariamus kvaišalus, jų tarpusavio sąveikos gali būti nenuspėjamos, dėl to pavojingos. Tenka apgailestauti, kad  kovos strategija su faktiškai dvigubos priklausomybės formomis yra labai komplikuota, todėl tobulintina. Ji turėtų būti išmanesnė, profesionalesnė ir itin apgalvota.  Tai kas pasakyta, galima pailiustruoti klinikiniu pavyzdžiu.

Artimųjų vargų vargai

     Artimieji kartais mėgina blokuoti kelius gauti alkoholio, tačiau gudruolis alkoholikas randa įvairiausių būdų apeiti visus draudimus. Jis telefonu pasitelkia kaimynus, paskambina taksistui, o jei pajėgia, pats nueina iki parduotuvės. O štai su centrinę nervų sistemą įtakojančiais preparatais – na, nepatikėsite – kur kas paprasčiau.  Alkoholiu chroniškai piktnaudžiaujantysis  periodiškai pristatomas į psichiatrines ligonines, nes jis su skirtingu reguliarumu patenka į krizines situacijas – praranda orientaciją, ištinka psichozė, pasidaro agresyvus, užpuola artimuosius, kartais sunkiai juos sužalodamas. Ir štai, po trumpesnio ar ilgesnio gydymo kurso atsigavęs, atsišviežinęs, su naujomis jėgomis grįžta į įprastinę aplinką, su pasiryžimu nebegerti (bent taip tvirtina daktarams ir savo artimai aplinkai), jis vėl vartoja tai, ką vartojo iki sekančio eilinio kritinio nuopuolio.  Mat, stacionaro išraše randamas trumpas aprašas kuo buvo gydoma, kokia diagnozė ir kokie medikamentai  vartotini ambulatorinėmis sąlygomis, išlaikant gydymo tęstinumo principą. Lyg ir logiška: chroninio ligonio negalima palikti be terapinių vaistų. O tie vaistai – išskirtinai psichotropiniai, nebent jų meniu paįvairina kitų specialistų (konsultantų) rekomendacijos. Taigi, kombinuoti „kokteiliai“ vėl tęsia savo pražūtingą darbą tol, kol vėl subrandinama krizinė situacija.

Komplikuoja išeitį iš situacijos

     Girtuoklio artimieji, sulaukę patarimo konfiskuoti kenksmingus psichikai vaistus, jie ima nuogąstauti: jei kas nors atsitiks su artimojo sveikata, tuomet gali kilti rimtų klausimų, gal kriminalinio  savivaliavimo, kai neleistinai kišamasi į gydymą. Kai kas mėgina skambinti šeimos gydytojui, prašant, kad nebeišrašytų psichotropinių vaistų, nes pacientas guli leisgyvis, į kontaktą nesueinamas, murmantis, kad jam niekas netrukdytų (nors pats jau pasiekęs antisanitarijos ir asocialumo aukštumas). 0 iš šeimos gydytojo yra  išgirstamas kategoriškas, beveik arogantiškas atsakymas. Mat jokie pašaliniai asmenys negali kištis į gydymo turinį – gydytojo psichiatro (taigi specialisto) nurodytas gydymas turi būti privalomai vykdomas.

     Logika sako, kad su vienguba (alkoholio) priklausomybe kovoti būtų daug paprasčiau nei su dviguba – alkoholine ir psichotropine. Visa tai komplikuoja išeitį iš situacijos, juo labiau kad: 1) pacientai, meluodami ir agravuodami (sąmoningai sunkindami simptomus) ligą,  sunkina savo ir aplinkinių situaciją, panaikina galimybę, nors ir minimalią, išeiti iš priklausomybių liūno, 2) psichiatrai, negalėdami neįsiklausyti į pacientų išsakomus simptomus, negali neišrašyti centrinės nervų sistemos funkciją reguliuojančių vaistų. Lyg ir užburtas ratas. Kur ta jėga, pajėgsianti išvesti iš  psichodelijos?

Reikalingi nauji, ryžtingesni kovos būdai

     Šią socialinę ir medicininę problemą, bent jau iš dalies, įmanoma išspręsti, pirmiausia apribojant pacientų prieigą prie psichotropinių agentų. Jei tai pavyktų, vien su pražūtingu alkoholizmu būtų lengviau dorotis. Ironizuojant – jei neįveiksime vadinamo psichotropinio alkoholizmo, pati visuomenė, visa populiacija susilauks krizės – psichologiškai pasiligojusi, išsireguliavusi, netekusi kantrybės, ims reikalauti jai pačiai skirti antidepresantus ir dargi nemokamai. 

    Įvairūs priklausomybių centrai turėtų aktyviau įsijungti sprendžiant išties sunkiai įveikiamą blogį, ieškoti naujų kovos metodų. Nepakenktų naujo įstatymo reikli formuluotė, kuria remiantis, alkoholiu piktnaudžiaujantiems asmenims būtų neleidžiama skirti psichotropinių vaistų. Suprantama, reikalingos diskusijos ir ekspertinio lygio rekomendacijos.

D.U.K. (Dažniausiai užduodami klausimai)