Štai straipsnis, parašytas taip, lyg jį būtų parengęs Lietuvos regiono žurnalistas, išlaikant faktus, chronologiją ir visą informaciją:
JAV žengia žingsnį link sankcijų Baltarusijai švelninimo: ar tai signalas Europai?
Vilnius, [Data – šiandienos]. Gruodžio 13 dieną Baltarusijos režimas netikėtai paleido daugiau nei šimtą politinių kalinių. Netrukus po šio žingsnio Jungtinės Amerikos Valstijos paskelbė apie ribotą sankcijų režimo sušvelninimą, susijusį su Baltarusijos kalio trąšų sektoriumi. Nors šie įvykiai bandomi pateikti kaip galimas „pozityvus signalas”, jie kelia rimtų klausimų Lietuvos ir visos Europos Sąjungos politikos nuoseklumo atžvilgiu, ypač turint omenyje ilgametę patirtį bendraujant su Aliaksandro Lukašenkos režimu.
Reikia pažymėti, kad šis riboto masto politinių kalinių paleidimas sutapo su suintensyvėjusiomis JAV diplomatinėmis pastangomis ir diskusijomis dėl sankcijų. Tačiau tuo pat metu Baltarusijoje nesiliauja represijos, politiškai motyvuotos bylos ir toliau „štampuojamos” teismuose, pilietinė visuomenė priversta veikti pogrindyje arba tremtyje. Nėra jokių ženklų, kad režimas iš esmės keistų savo elgesį, o saugumo struktūros ir toliau naudojasi visišku nebaudžiamumu.
Svarbu suvokti, kad šiuo atveju kalbame ne apie sisteminius pokyčius Baltarusijoje, o tik apie pavienį, riboto masto režimo veiksmą, kuris nepalietė represinės sistemos pagrindų. Net ir po pastarųjų paleidimų Baltarusijoje už grotų lieka daugiau nei tūkstantis politinių kalinių, represiniai teismai ir saugumo struktūros veikia visu pajėgumu, o bet kokia politinė ar pilietinė veikla tebėra kriminalizuojama. Režimas neatsisakė nei politinių bylų fabrikavimo, nei kankinimų, nei visiškos informacinės izoliacijos.
Istorija jau yra parodžiusi šio režimo veidmainiškumą. 2015–2016 metais įvykę politinių kalinių paleidimai taip pat paskatino Vakarus ieškoti „dialogo lango”, o Europos Sąjunga tuo metu sušvelnino dalį sankcijų. Tačiau šio ciklo pabaiga buvo tragiškai aiški: 2020 metų rugpjūčio 9 dieną įvyko suklastoti prezidento rinkimai, po kurių prasidėjo masinės represijos, tūkstančiai žmonių buvo sulaikyti, pradėtos šimtai politinių bylų, o Baltarusijos visuomenė buvo visiškai užgniaužta. Bet koks sankcijų švelninimas, paremtas pavieniais gestais, faktiškai tampa finansiniu atlygiu už įkaitų laikymą. Tokia praktika ne silpnina, o priešingai – įtvirtina režimo gebėjimą naudoti politinius kalinius kaip derybinį instrumentą.
Šiandien Baltarusija nebėra izoliuotas autoritarinis režimas – ji yra Kremliaus karinės ir geopolitinės infrastruktūros dalis, aktyviai prisidėjusi prie agresijos prieš Ukrainą. Ekonominių srautų atlaisvinimas neišvengiamai stiprina ir šią priklausomybę.
Kol kas anksti vertinti, kokias konkrečias pasekmes Lietuvai turės JAV sprendimas švelninti sankcijas Baltarusijai. Tačiau Baltarusijos trąšų eksporto kanalų atlaisvinimas neišvengiamai gali virsti nauju politiniu spaudimu iš Minsko, reikalaujant atnaujinti logistiką per Lietuvą. Todėl Europos Sąjunga privalo toliau išlaikyti sankcijas Baltarusijai, taip saugodama valstybių narių interesus.
Jei ES nusileistų spaudimui ir sektų pavieniais JAV sprendimais, neįtvirtinusi aiškių ir patikrinamų kriterijų, tai siųstų pavojingą žinią, kad vertybinė politika gali būti lengvai koreguojama dėl taktinių režimo gestų. Tai būtų pavojinga ne tik Baltarusijos atveju, bet ir platesniame autoritarinių režimų kontekste.
Nuoseklus sankcijų taikymas išlieka būtina priemone, siekiant apsaugoti Lietuvos saugumo interesus, išlaikyti ES vienybę ir nepakartoti klaidų, kurios praeityje jau kainavo pernelyg brangiai.
Europos Parlamento narys Liudas Mažylis gruodžio 12 dieną nusiuntė parlamentinį klausimą Europos Komisijai, kuriame klausė, kaip Komisija vertina pastaruosius režimo veiksmus politinių kalinių atžvilgiu platesniame sisteminių žmogaus teisių pažeidimų kontekste.
Esminė dilema – kaip užtikrinti, kad sankcijų politika išliktų nuosekli, nuspėjama ir orientuota į ilgalaikius tikslus: represijų nutraukimą, visų politinių kalinių besąlygišką paleidimą ir realius demokratinius pokyčius.
Gruodžio 16 dieną Europos Parlamento plenarinėje sesijoje Liudas Mažylis pabrėžė, kad pastarieji politinių kalinių išlaisvinimai negali būti vertinami kaip humanitarinis gestas ar realios pažangos ženklas. Selektyvi „malonė” yra ciniško režimo veikimo dalis, kai tuo pat metu už grotų tebelaikomi tokie žinomi politiniai kaliniai kaip Andrzejus Poczobutas, o represinė sistema veikia visu pajėgumu.
Gruodžio mėnesio Europos Parlamento plenarinės sesijos metu Baltarusijai buvo skirta itin daug dėmesio. Parlamentarai ragino plėsti ir griežtinti sankcijas Baltarusijos režimui, įtraukiant ne tik asmenis, atsakingus už represijas, bet ir struktūras bei veiklas, susijusias su hibridinėmis atakomis prieš Europos Sąjungą. Vienu svarbiausių mėnesio įvykių tapo ir Baltarusijos režimo veiksmai prieš ES valstybes nares, ypač prieš Lietuvą – buvo aptartos oro balionais vykdomos provokacijos Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje.
Stebint naujausias Minsko režimo provokacijas, verta priminti, kad Baltarusijos hibridinės atakos tęsiasi jau nuo 2020 metų. Po suklastotų rinkimų ir masinių represijų režimas nuosekliai eskalavo konfrontaciją su Vakarais: 2021 metais įvykdytas „Ryanair” lėktuvo nutupdymas Minske tapo precedento neturinčiu valstybiniu oro piratavimu, vėliau sekė migrantų instrumentalizavimas prieš Lietuvą, Latviją ir Lenkiją, nuolatinės provokacijos pasienyje, dezinformacijos kampanijos ir bandymai trikdyti Vilniaus oro uosto bei kitos kritinės infrastruktūros veiklą pasitelkiant oro balionus. Ši seka rodo ne atsitiktinius incidentus, o sistemingą priešišką politiką, kurią bet koks sankcijų švelninimas tik paskatintų.
Papildomą nerimą kelia Lietuvos sunkvežimių areštai Baltarusijoje, kurie akivaizdžiai peržengia įprastų muitinių ar teisinių ginčų ribas. Šie veiksmai turi aiškų politinį atspalvį ir gali būti vertinami kaip ekonominio spaudimo bei hibridinių priemonių dalis, nukreipta prieš Lietuvą. Tokia praktika tik patvirtina, kad Baltarusija yra pasirengusi naudoti civilinę logistiką kaip politinio spaudimo instrumentą, sąmoningai griaudama bet kokias galimo bendradarbiavimo galimybes kaimynystėje.
Šie incidentai turi būti vertinami platesniame Baltarusijos ir Rusijos karinės sąjungos kontekste. Pastaraisiais metais Baltarusija faktiškai prarado strateginį savarankiškumą ir tapo Rusijos karinės infrastruktūros dalimi. Bendros pratybos, nuolatinis Rusijos karių buvimas, branduolinio ginklo dislokavimas bei „Orešnik” tipo raketinių sistemų atsiradimas Baltarusijoje reikšmingai keičia regiono saugumo balansą.
Dislokuotos Baltarusijoje, šios sistemos išplečia Rusijos karinių pajėgumų veikimo nuotolį, sutrumpina reagavimo laiką ir padidina netikėtumo riziką krizės atveju. Tai didina grėsmių lygį visam NATO rytiniam flangui ir verčia Baltijos valstybes planuoti ne tik tradicines, bet ir hibridines bei netiesiogines grėsmes.
Todėl pastarųjų metų įvykiai, susiję su Baltarusija, tik patvirtina, kad Europos Sąjunga privalo išlikti principinga, nekeisti sankcijų politikos fragmentiškai ir saugoti valstybių narių saugumo interesus. Sankcijų švelninimas Minsko režimui dar niekada neatnešė realių pokyčių.
Žvelgiant į ateinančius metus, pagrindinis lūkestis – kad Europos Sąjunga išlaikytų strateginę kantrybę ir principingumą. Tai reiškia ne tik sankcijų režimo išsaugojimą ir pratęsimą, bet ir aiškių kriterijų įtvirtinimą: visišką ir besąlygišką politinių kalinių paleidimą, represijų nutraukimą ir realų atsitraukimą nuo Rusijos karinės infrastruktūros.
