2026 m. vasario 17 d. Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmuose (Kauno PPAR) vyko apskritojo stalo diskusija su Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministre Jūrate Zailskiene. Diskusijoje dalyvavo rūmų vadovybė ir nariai, taip pat socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Aušra Putk.
Diskusijos pradžioje Kauno PPAR prezidentas Zigmantas Dargevičius pasveikino ministrę ir viceministrę, atvykusias į rūmus, ir padėkojo už parodytą dėmesį didžiausiai pagal tiesioginį narių skaičių verslo bendruomenei, vienijančiai 1 014 narių. Jis pabrėžė, kad regionų darbo rinkos klausimai glaudžiai siejasi su visos Lietuvos verslo konkurencingumu.
Kviesdamas į produktyvią diskusiją, Z. Dargevičius išskyrė verslui ir valstybei aktualias darbo rinkos bei socialinės apsaugos temas: darbuotojų trūkumą, regionų plėtrą, užimtumą, paskatas įdarbinimui, nedarbo spąstus, minimalios mėnesinės algos dydžio priklausomybę nuo darbo našumo, užsieniečių įdarbinimą bei Darbo kodekso pakeitimus.
Ministrė Jūratė Zailskienė teigė, kad darbo rinkos problemas būtina spręsti kartu su verslu, ieškant bendrų sprendimų ir stiprinant paskatas dirbti, kad darbas būtų patrauklus kiekvienam. Ji atkreipė dėmesį į piniginės paramos situaciją – Lietuvoje paramą gauna tik apie 2,5 proc. gyventojų (LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2024 m. socialinę pašalpą vidutiniškai per mėnesį gavo 2,2 proc. gyventojų).
Ministrė taip pat informavo, kad nuo 2026 m. liepos įsigalios nedarbo socialinio draudimo pakeitimai: teisei gauti nedarbo išmoką reikės būti sukaupus ne mažiau kaip 12 mėn. nedarbo draudimo stažo per pastaruosius 24 mėn. Į nedarbo draudimo stažą nebus įskaitomi laikotarpiai, kuriais asmuo jau gavo nedarbo draudimo išmoką, o pati išmoka nebus įtraukiama į draudžiamąsias pajamas išmokai apskaičiuoti. Pakartotinai kreipiantis dėl išmokos, teisė atsiras tik tuo atveju, jei nuo ankstesnės išmokos laikotarpio pradžios iki naujo bedarbio statuso bus sukaupta ne mažiau kaip 12 mėn. stažo.
Kalbėdama apie darbuotojų pritraukimą iš trečiųjų šalių, ministrė pridūrė, kad rengiamas bendradarbiavimo protokolas su Filipinais dėl darbuotojų pritraukimo dirbti Lietuvoje.
Verslo pasiūlymai
Kauno PPAR viceprezidentas Vydas Damalakas siūlė sukurti tam tikras zonas regionuose / miesteliuose (pvz., 20 vietovių), kuriose verslai galėtų kurtis su lengvatomis. Tokios zonos galėtų būti prilyginamos laisvosioms ekonominėms zonoms. Gyventojams, deklaravusiems šiose zonose savo gyvenamąją vietą ir dirbantiems ten įkurtose įmonėse, galėtų būti taikomos gyventojų pajamų mokesčio lengvatos. Tai būtų patrauklu abiem pusėms. Dar vienas itin svarbus aspektas regionuose – susisiekimas, skatinantis darbuotojų mobilumą. Įmonės galėtų organizuoti susisiekimą (darbuotojų atvežimą ir nuvežimą), tačiau siūlyta to nevertinti kaip darbuotojų pajamų natūra, o priskirti įmonių sąnaudoms.
V. Damalakas paminėjo, kad vyresnio amžiaus (55+) darbuotojų produktyvumas ir patrauklumas darbo rinkoje yra mažesnis, ypač kaimiškose vietovėse. 70–80 proc. ilgalaikių bedarbių sudaro vyresnio amžiaus žmonės, kurie dar 5 ar 15 metų galėtų būti aktyvūs darbo rinkoje. Šių žmonių įsidarbinimas taip pat galėtų būti skatinamas taikant gyventojų pajamų mokesčio lengvatas.
Viceprezidentas priminė, kad praėjusiais metais Trišalėje taryboje Socialinės apsaugos ir darbo ministerija kėlė klausimą dėl pasikeitimų, susijusių su sumine darbo laiko apskaita. Jis pasiūlė nieko nekeisti ir palikti taip, kaip numatyta dabar. Anot jo, darbdaviams taip paprasčiau planuoti veiklą ir darbuotojų darbo krūvį, o darbuotojams – derinti darbą su šeima (darbo užmokestis nuo suminės darbo laiko apskaitos nenukenčia). Kitu atveju, jo teigimu, tai taps „priverstiniu“ profesinių sąjungų steigimu įmonėse arba nacionalinių kolektyvinių sutarčių pasirašymu.
Dar 2024 m. Kauno PPAR Trišalėje taryboje prašė nustatyti mechanizmą Darbo kodekso 48 straipsnio įveiklinimui. Šio straipsnio taikymas efektyviai padėtų įmonėms sudėtingu laikotarpiu (pvz., automobilių komponentų gamintojams šiuo metu) – būtų išsaugotos darbo vietos, išlaikomas gyventojų užimtumas. Tokią praktiką taiko kitos valstybės. Esant sunkumams tam tikruose ūkiniuose sektoriuose, siūlėme taikyti LR darbo kodekso 48 straipsnio nuostatas – t. y. dalinio darbo nustatymą, kai dėl svarbių ekonominių priežasčių, objektyviai esančių tam tikroje teritorijoje ar ūkinės veiklos sektoriuje ir pripažintų LR Vyriausybės, darbdavys negali suteikti darbuotojams darbo ir yra grupės darbuotojų atleidimo iš darbo prielaidos. 2024 m. 04 16 Trišalės tarybos posėdyje nuspręsta: „Rekomenduoti Lietuvos Respublikos trišalei tarybai skubos tvarka kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę su prašymu parengti kriterijus dėl Darbo kodekso 48 straipsnio įgalinimo ir juos suderinti su socialiniais partneriais“.
Ministrė J. Zailskienė, kalbėdama apie „nedarbo spąstų“ mažinimą vyresniems žmonėms, paminėjo, kad reikalingas darbo rinkos pasirengimas ir papildomos mokestinės paskatos darbuotojams bei darbdaviams. Ji taip pat nurodė, kad tai numatyta ir XX LRV programoje, bei pažadėjo, kad bus svarstoma dėl GPM ir „Sodros“ „grindų“.
Kauno PPAR generalinis direktorius Rimas Varkulevičius pabrėžė, kad ES skaidraus darbo užmokesčio direktyva į nacionalinę teisę bus perkelta iki 2026 m. birželio 7 d. Lietuva direktyvą pasirinko įgyvendinti visa apimtimi – numatoma įtvirtinti aiškius kriterijus darbo užmokesčiui nustatyti, darbdaviams nustatyti pareigą teikti informaciją apie atlyginimus darbuotojams, o didelėms organizacijoms – pareigą viešai skelbti informaciją apie vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumus ir, viršijus nustatytą atotrūkio ribą, atlikti atlyginimų auditą kartu su darbuotojų atstovais. Jo teigimu, tai apima svarbius aspektus: naudą darbuotojams, vertės kategorijų ir pareigybių apibrėžimą, jų „rinkos kainą“ (paklausą ir pasiūlą), regioniškumą bei konfidencialumo klausimus.
Taip pat svarbu suprasti, ar yra įvertinta administracinė našta įmonėms ir kaip bus siekiama ją mažinti: ar bus numatytas pereinamasis laikotarpis, ar įmonės nebus iš karto baudžiamos, ar planuojama informacinė kampanija ir konsultacijos įmonėms. Viceministrė Aušra Putk paminėjo, kad kitą savaitę LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija organizuos konsultacijas, į kurias bus pakviesti ir verslo atstovai.
Kauno PPAR generalinis sekretorius Rimas Varkulevičius, kalbėdamas apie užsieniečių įdarbinimą, paminėjo, kad jie nėra „pigi darbo jėga“. Jiems taikomi tie patys darbo santykių ir atlygio principai kaip ir Lietuvos darbuotojams: darbo užmokestis negali būti mažesnis už tokį patį darbą dirbančio darbuotojo atlyginimą, o kai tokio nėra – taikomos vidutinio darbo užmokesčio ribos. Be to, užsieniečių įdarbinimas darbdaviui sukuria papildomus administracinius reikalavimus ir kaštus (dokumentai, tarpininkavimo procedūros, rinkliavos, vertimai), todėl tai nėra „pigus“ sprendimas. Dažniausiai tai yra realios darbuotojų trūkumo problemos sprendimas. Sprendžiant darbo jėgos trūkumo užpildymą užsieniečiais, būtina lengvinti / trumpinti procedūras, naikinti perteklinius reikalavimus ir nustatyti patikimų valstybių sąrašus, iš kurių darbuotojų migracija būtų leidžiama ne trumpiau nei 5 metus. Reikalinga ilgalaikė nuosekli darbuotojų iš užsienio įdarbinimo ir integravimo programa (tam reikia skirti lėšas ir vykdyti programą).
Kauno PPAR viceprezidentas Vidas Butkus diskusijos metu sakė, kad, lyginant su kitomis ES valstybėmis, Lietuva yra vienintelė šalis, perkopusi 100 proc. nedarbo spąstų rodiklį (2024 m. – 102,2 proc.), kai finansiškai neapsimoka dirbti. Jis pažymėjo, kad Lietuvoje išmokos yra susietos su ankstesnėmis pajamomis, todėl kartu su sparčiai augančiais atlyginimais automatiškai auga ir išmokos.
Nedarbo spąstai – tai santykinis rodiklis, parodantis pajamų, kurias asmuo gautų pradėjęs dirbti, ir pajamų, kurias gauna iš socialinės apsaugos sistemos nedirbdamas, santykį. Kuo aukštesnis nedarbo spąstų rodiklis, tuo mažiau patrauklu asmeniui sugrįžti į darbo rinką.
Jis pasiūlė nedarbo socialinio draudimo išmokas mokėti tik tiems, kurie iš darbo išėjo ne savo noru, arba jas mokėti labai trumpą laikotarpį (1–3 mėn.). Taip pat jis siūlė nuosekliai didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) ir riboti socialinių išmokų augimą, mažinant išmokas, kurios neskatina dirbti, bei taikyti principą, kad valstybės pareiga – pasirūpinti tik tais, kurie negali pasirūpinti savimi.
Viceprezidentas taip pat atkreipė dėmesį, kad pastaraisiais metais minimali mėnesinė alga (MMA) Lietuvoje augo gerokai sparčiau nei darbo produktyvumas. Jo teigimu, siekiant išsaugoti Lietuvos ekonomikos konkurencingumą, kartu apsaugoti žemos kvalifikacijos darbuotojų darbo vietas ir didinti užimtumą, MMA dydį reikėtų aiškiai susieti su darbo našumu – nustatant, kad MMA negali būti didinama daugiau, nei auga darbo našumas, taip pat svarstyti MMA diferencijavimą pagal regionus.
R. Varkulevičius pabrėžė, kad didelės įmonės ženkliai prisideda prie šalies ekonomikos augimo ir užimtumo didinimo. O pagal LR Užimtumo įstatymą, jeigu didelė įmonė steigia darbo vietą ar įdarbina darbuotoją, subsidija nėra skiriama. Jis pasiūlė suvienodinti visų ūkio subjektų galimybes naudotis subsidijuojamu įdarbinimu. Tai leistų mažinti valstybės išlaidas socialiniam rėmimui ir naikinti „bedarbystės“ kultą. Subsidiją gauna ne darbdavys, o darbuotojas, kuris tokiu būdu skatinamas dirbti, mokėti mokesčius ir būti reikalingas ir konkurencingas darbo rinkoje.
Kauno PPAR tarybos narys Saulius Valunta paminėjo, kad Užimtumo tarnyba teikia perkvalifikavimo paslaugas, tačiau tik dalis perkvalifikuotų asmenų pasiekia Lietuvos darbo rinką – kiti išvyksta iš Lietuvos, arba pusmečiui (kad nereikėtų padengti mokymosi išlaidų Užimtumo tarnybai) išsiima individualios veiklos pažymą, tačiau veiklos nevykdo.
Jis pabrėžė, kad mokymosi ir perkvalifikavimo procesą gali užtikrinti ir darbdaviai: dažnai reikia labai tikslingų, trumpai trunkančių mokymų, o žmogui iš karto gali būti suteikta darbo vieta. Kol darbuotojas mokosi įmonėje, valstybė galėtų padengti bent mokesčius („Sodrą“, GPM) arba dalį atlyginimo.
Jis pasiūlė sukurti tikslinę darbuotojų perkvalifikavimo sistemą: iš esmės pagerinti Užimtumo tarnybos organizuojamų perkvalifikavimo ir kompetencijų tobulinimo programų atranką ir procesą pagal darbo rinkos poreikius; užtikrinti mokymo proceso kokybę, taikant inovatyvias priemones ir stiprinant mokytojų kvalifikaciją; vertinti perkvalifikuojamų asmenų įsidarbinimo efektyvumą per realiai tinkamą laikotarpį; tobulinti studijų programas, pritaikant jas šalies darbo rinkos poreikiams; paklausių specialybių rengimui taikyti finansines paskatas; peržiūrėti ir performuoti pameistrystės programas pagal realias darbo vietas, skirti stipendijas ir po programos sutartimis garantuoti darbą, taikant reikiamą valstybės paramą.
Kita opi problema – nepagrįsti nedarbingumo pažymėjimai. R. Varkulevičius paminėjo, kad su nepagrįstais nedarbingumo pažymėjimais susiduria daugelis įmonių – oficialiai pagrįstos, bet ne realios darbuotojų ligos, ypatingai prieš ilguosius savaitgalius, vasaros mėnesiais ar prieš šventes. Atlikus Kauno ir Marijampolės regionų įmonių apklausą, šis klausimas yra vienas iš dažniausiai minimų kaip aktuali problema.
Kauno verslo moterų tinklo vadovė Irma Kvedarienė diskusijoje pasisakė dėl II pensijų pakopos. Ji priminė, kad II pensijų pakopos pradžioje (2004 m.) sutarties sąlyga buvo tokia, jog asmuo, išėjęs į pensiją, galės pasiimti visus sukauptus pinigus. Per tą laiką atlikta daug su II pensijų pakopa susijusių pakeitimų – pavyzdžiui, atsisakyta automatinio gyventojų įtraukimo, leista pasitraukti iš sistemos ir atsiimti sukauptas lėšas. Jos teigimu, tikėtina, kad jeigu nebūtų taikomas anuitetas ir sulaukus pensijos amžiaus būtų galima pasiimti visas sukauptas lėšas, dalis gyventojų šiuo metu nesvarstytų pasitraukimo iš II pakopos, galėtų kaupti toliau ir padidinti investicinę grąžą, taip užsitikrindami didesnį finansinį saugumą.
Ji taip pat paminėjo, kad pasigirsta siūlymų atsisakyti 1,5 proc. valstybės skatinamosios įmokos, skaičiuojamos nuo už praėjusių metų šalies vidutinio darbo užmokesčio (VDU). Pasak jos, kuo mažesnis žmogaus atlyginimas, tuo ši paskata finansiškai svarbesnė. Jei būtų atsisakyta šios paskatos, sumažėtų gyventojų motyvacija papildomai kaupti pensijai, o daugiau žmonių pasitrauktų iš II pensijų pakopos, didėtų priklausomybė nuo „Sodros“ pensijų, kurios šiuo metu sudaro apie 44 proc. VDU. Ji pabrėžė, kad paskatos kaupti II pakopoje yra svarbios dėl Lietuvos demografinės padėties ir būsimų pensininkų: be papildomo kaupimo ateities pensijos arba reikšmingai mažės, arba valstybei teks drastiškai didinti socialinio draudimo mokesčius. Siūlymas – neatsisakyti valstybės paskatos, o darbdaviams prisidėti prie pensijų kaupimo III pakopoje.
Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijoje veikia Lietuvos verslo moterų tinklas, kuris jungia verslo moterų tinklus Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje, Panevėžyje ir Šiauliuose. Tinklas atstovauja 200 verslo moterų, todėl ministrės paprašyta įtraukti Lietuvos verslo moterų tinklą į bendradarbiavimo partnerių sąrašą.
UAB IT MAX vadovas Arnas Bebrauskas diskusijos metu pateikė pavyzdį ir siūlė, kad darbuotojui patyrus traumą vykstant į darbą ar iš darbo biurokratinė našta netektų darbdaviui. Siūloma, kad reikiamus dokumentus turėtų užpildyti gydymo įstaiga ir darbuotojas.
Lietuvos–Indonezijos verslo rūmų vadovė Vytautė Stankaitienė pažymėjo, kad tikslinga daugiau dėmesio skirti darbuotojų pritraukimui iš Indonezijos. Pasak jos, šios šalies darbuotojai pasižymi darbštumu ir yra vertinami Europoje, o jauni žmonės iš Indonezijos sėkmingai studijuoja Lietuvos aukštosiose mokyklose.
Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų prezidentas Zigmantas Dargevičius padėkojo Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrei ir viceministrei už svarbų susitikimą bei bendradarbiavimą.
