Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjungos (LJŪJS) vertinimu, rugsėjo 30 d. Seimo Aplinkos apsaugos komitete vykusi parlamentinė kontrolė dėl žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo ribojimų neatsakė į esminį klausimą: ar valstybė tiksliai žino, kiek žemės galutiniame taške valdo vienas ekonominis interesas, kai ji valdoma per kelias bendroves ar investicines struktūras.
LJŪJS pirmininkas dr. Paulius Astrauskas, buvęs žemės ūkio viceministras, teigia, kad Nacionalinei žemės tarnybai (NŽT) trūksta platesnio rizikos vertinimo, o ne pavienių sandorių patikrinimo.
„Jeigu įstatyme parašyta 500 hektarų, tai turi būti reali riba. Negali būti taip, kad paprastam ūkininkui ji aiški, o daugiau kapitalo ir sudėtingesnes teisines struktūras turintis subjektas gali rasti būdų jos tikslą apeiti. Posėdyje taip ir neišgirdome aiškaus atsakymo, kaip valstybė nustato galutinę kontrolę ir kiek žemės vienas ekonominis interesas valdo iš tikrųjų“, – sakė P. Astrauskas.
Valstybės nustatyta problema
Jau 2025 m. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto dokumentuose, remiantis NŽT analize, buvo nurodyta, kad 108 iš 5 839 juridinių asmenų kartu su susijusiais juridiniais asmenimis valdė daugiau nei 500 ha žemės. Šių subjektų ir su jais susijusių juridinių asmenų valdomas plotas siekė 101 583 ha. Tuomet konstatuota, kad reguliavimas sudarė galimybes per juridinius asmenis ir akcijų struktūras nepaisyti 500 ha ribos, iškreipti žemės rinką ir silpninti konkurenciją.
Nuo 2026 m. taisyklės sugriežtintos: susijusių asmenų vertinime akcijų, teisių ar pajų riba sumažinta nuo 25 iki 5 proc., o daliai akcijų sandorių taikomi papildomi reikalavimai. LJŪJS vertinimu, tai buvo būtinas žingsnis, tačiau jis neeliminuoja visų galimybių apeiti įstatymo tikslą, nes faktinė ekonominė kontrolė ne visada sutampa su nuosavybės išdėstymu registruose.
„Jeigu tikslas yra neleisti neribotai koncentruoti žemės, turime matyti visą įmonių grupę, galutinį naudos gavėją ir faktinę kontrolę. Kitaip galima atitikti įstatymo raidę, bet apeiti jo esmę“, – teigė P. Astrauskas.
Dideli plotai gali pakeisti kontrolę neperkant atskirų sklypų
Klausimą išryškino rugsėjį paskelbtas sandoris, pagal kurį Estijos bendrovės „Infortar“ dukterinė įmonė „Infortar Agro“ ketina įsigyti 100 proc. Lietuvos žemės ūkio grupės „Litagra“ akcijų. Po sandorio užbaigimo, bendras „Infortar“ grupės ūkiuose dirbamos žemės plotas Baltijos šalyse siektų apie 23 tūkst. ha. LJŪJS pabrėžia, kad pats sandoris neįrodo 500 ha ribos pažeidimo, tačiau jis iliustruoja mastą: didelius žemės plotus dirbančio verslo kontrolė gali pasikeisti per akcijų sandorį, o ne per atskirų sklypų pirkimą.
Papildomų klausimų kelia ir kolektyvinio investavimo struktūros. Investicinis fondas pagal Lietuvos teisę nėra juridinis asmuo, o jo turtą valdo valdymo įmonė. Dėl to, LJŪJS nuomone, turi būti aišku, kam tokioje struktūroje priskiriama žemė, kas laikomas galutiniu kontroliuojančiu subjektu ir kaip sumuojami plotai per kelias bendroves.
Žemės koncentracija – ir konkurencijos, ir paramos klausimas
Didelė dalis tiesioginės žemės ūkio paramos yra susijusi su deklaruojamu plotu, todėl didesnį plotą deklaruojantis ūkis paprastai gauna ir didesnę absoliučią paramos sumą. Nors perskirstomoji parama skirta smulkiems ir vidutiniams ūkiams, ji nepanaikina skirtumo konkuruojant dėl žemės: stambesni ūkiai turi daugiau kapitalo ir finansinių galimybių.
„Jaunam žmogui, kuris bando nusipirkti pirmus 20 ar 50 hektarų, starto pozicija visai kita nei tūkstančius hektarų valdančiai struktūrai. Jei apie kartų kaitą kalbame rimtai, turime kalbėti ir apie realų žemės prieinamumą“, – sakė P. Astrauskas.
„Politikavimas“ dėl žemės taisyklių
P. Astrauskas sulaukia dalies stambiųjų rinkos dalyvių kritikos, esą keldamas žemės koncentracijos klausimą jis „politikuoja“. Pasak jo, darbas Žemės ūkio ministerijoje parodė, kad didelį kapitalą turintys subjektai turi daugiau galimybių samdyti teisininkus ir konsultantus, atstovauti savo interesams bei dalyvauti sprendimų formavimo procese. Jis pabrėžia, kad viešojoje politikoje turi būti girdimi ir mažesni, vidutiniai bei jauni ūkiai.
„Mačiau, kokią įtaką sprendimų aplinkai gali turėti gerai organizuotas ir didelį kapitalą turintis interesas. Todėl šio klausimo nenorėčiau paversti vienos partijos ar vienos žemdirbių grupės kova. Reikia skirtingų politinių jėgų sutarimo dėl paprasto principo: jeigu valstybė nustatė 500 hektarų ribą, ji turi galioti vienodai visiems“, – teigė P. Astrauskas.
Artėjant savivaldos rinkimams – platesnis klausimas apie regionų ateitį
2027 m. kovo 7 d. vyks savivaldybių tarybų ir merų rinkimai. Nors 500 ha ribą nustato nacionalinis įstatymas, LJŪJS teigimu, artėjantis rinkimų laikotarpis yra proga viešai aptarti, kokį žemės ūkio ir regionų modelį politinės jėgos mato po 10 ar 20 metų: ar žemės rinka išliks prieinama naujai ūkininkų kartai, ar vis didesnė jos dalis koncentruosis kelių didelių struktūrų rankose.
„Lietuvos žemė nėra tik dar vienas investicinis aktyvas. Tai ribotas šalies išteklius, regionų ekonominis pagrindas, maisto gamybos erdvė ir dalis mūsų valstybės tapatybės. Užsienio kapitalas savaime nėra problema, bet valstybė turi žinoti, kas realiai kontroliuoja didelius žemės plotus ir ar nacionalinės taisyklės visiems taikomos vienodai. Dabartiniame geopolitiniame kontekste dešimtys tūkstančių hektarų negali būti vertinami vien kaip eilinis privataus verslo aktyvas“, – sakė P. Astrauskas.
Reikia ne kosmetinio pataisymo, o aiškios kontrolės sistemos
Po rugsėjo 30 d. posėdžio LJŪJS siūlo viešai įvertinti ne tik atskirų juridinių asmenų vardu registruotą žemę, bet ir susijusių įmonių grupių bei galutinių naudos gavėjų kontroliuojamus plotus. Sąjungos teigimu, valstybė turi atsakyti į tris praktinius klausimus: kiek ekonominių grupių tiesiogiai ar netiesiogiai kontroliuoja daugiau kaip 500 ha žemės ūkio paskirties žemės; kas tokiose struktūrose laikomas galutiniu kontroliuojančiu subjektu; ir kuri institucija turi pakankamai duomenų bei įgaliojimų užkirsti kelią ne tik formaliam įstatymo pažeidimui, bet ir jo tikslo apėjimui.
„500 hektarų riba buvo sukurta ne tam, kad ieškotume būdų ją apeiti. Jei nusprendėme riboti koncentraciją, ši riba turi veikti realybėje – kad Lietuvos regionuose po dvidešimties metų liktų vietos ne tik kelioms labai didelėms struktūroms, bet ir jaunam žmogui, šeimos ūkiui bei naujai ūkininkų kartai“, – pabrėžė LJŪJS pirmininkas dr. Paulius Astrauskas.
