Nors ir atostogaudamas, miškininkas Gintaras Kulbokas, Valstybinės miškų tarnybos (VMT) Nacionalinės miškų inventorizacijos skyriaus vedėjas, atkreipė dėmesį į miškų būklę Zakopanės (Pietų Lenkija) apylinkėse. Jo pastebėjimais, Pietų Lenkijos spygliuočių miškuose vykstantys procesai yra rimtas perspėjimas Lietuvai.
„Kaip ir Lietuvoje, Lenkijos eglynai susiduria su rimtais iššūkiais. Tačiau Zakopanės apylinkėse žievėgraužio tipografo pažeistų eglynų mastas išties pribloškia – nudžiūvusių medžių matyti labai daug“, – pasakoja G. Kulbokas.
Tatrų nacionalinio parko teritorijoje ir aplink ją vyksta vienas didžiausių kalninių eglynų nykimo procesų Europoje. Nuo 2015 metų įvairiu laipsniu pažeista daugiau kaip pusė Tatrų eglynų, o didžiausias džiūvimo mastas fiksuotas apie 2018-uosius. Nors kai kuriose vietose situacija stabilizavosi, pažeistų medynų vis dar gausu.
Kodėl eglynai tampa pažeidžiami?
Pasak miškininko, dalis žemesnių Tatrų eglynų nėra visiškai natūralūs. XIX-XX a. po intensyvių kirtimų čia buvo atsodinti vienarūšiai eglynai, kurie šiandien yra mažiau atsparūs klimato kaitos poveikiui, sausroms ir kenkėjams.
„Nusilpusias egles labai greitai kolonizuoja žievėgraužis tipografas. Po šiltų vasarų jo populiacija išauga itin sparčiai, todėl žalos mastas gali padidėti vos per kelerius metus“, – aiškina G. Kulbokas.
Kai gamtai leidžiama tvarkytis pačiai
Didelėje Tatrų nacionalinio parko dalyje pasirinkta natūralios raidos strategija – nudžiūvę medžiai nekertami, o žievėgraužis tipografas laikomas natūralia kalnų miškų ekosistemos dalimi. Tikimasi, kad ilgainiui tokiose teritorijose savaime susiformuos įvairesni ir klimato kaitai atsparesni miškai.
Vis dėlto, G. Kulboko teigimu, praktikoje rezultatai nėra vienodi.
„Kai kur po žuvusiais eglynais jau formuojasi mišrūs medynai – būtent to ir tikimasi taikant natūralios raidos principą. Tačiau kitur matėme ištisus tankius jaunų eglių „šepečius“, o kai kur žievėgraužio sunaikintas teritorijas beveik visiškai užėmė šermukšnių sąžalynai. Tai rodo, kad gamtos procesai nėra vienodi ir jų baigtis gali būti labai skirtinga“, – sako miškininkas.
Dar viena grėsmė – amalas
Maždaug 100-150 km į pietus nuo Varšuvos, miškininko dėmesį patraukė dar viena miškų problema – amalas. Šis pusiau parazitinis augalas pats vykdo fotosintezę, tačiau vandenį ir mineralines medžiagas ima iš medžio šeimininko. Dėl to retėja medžių lajos, džiūsta šakos, mažėja jų atsparumas sausroms, vabzdžiams ir kitoms nepalankioms aplinkos sąlygoms.
