Dovilė Bubnienė
Psichologė psichoterapeutė
www.dovilebubniene.lt
Ar psichoterapeuto kabinete pasitaiko laimingų žmonių? Taip. Ateina tie, kurie nori būti savimi dar sąmoningiau. Tačiau tiesa, jog ieškančių laimės ar bandančių suprasti, kas ji yra, tame kabinete kur kas daugiau. Ir su jais terapinis pokalbis apie laimę dažnai pakrypsta tema: ar laimė yra „turėti“, ar laimė – tai būti?
Laimė turėti
Yra žmonių, kurie turi daug: pasiekimų, turto, daiktų, statuso, patirčių. Ir vis dėlto – jie nėra laimingi. Milijonieriai irgi nusižudo. Tai klausimas, kuris tyliai kyla daugeliui: jeigu turiu viską, kodėl viduje vis tiek kažko trūksta? Arba dar skaudžiau – kodėl kitas turi daugiau nei aš, o aš dėl to jaučiuosi mažesnis? Šis, sąmoningai keliamas klausimas veda ne į pavydą, o kur kas giliau – į santykį su savimi.
Laimė turėti dažnai prasideda nuo pažado sau: kai pasieksiu, gausiu, įgysiu – jausiuosi gerai. Turėti tokiam žmogui reiškia saugumą, kontrolę, pripažinimą. Jausmą, kad esi „kažkas“. Tai nėra bloga laimė. Ir tokia reikalinga. Tačiau žmogaus problema prasideda tada, kai turėjimas tampa pagrindine savivertės atrama. Tuomet pasiekimai turi būti kartojami arba gerinami, ramybė tampa labai laikina, o kiekvienas kitas žmogus – potencialus matas, su kuriuo lyginiesi.
Laimė turėti dažniausiai kelia klausimus: ar man pakanka? Ar aš neatsilieku? Ar kiti neturi daugiau? Tai yra nuolatinis nepaliaujamas lyginimasis ir nematomas skausmo šaltinis. Lyginimasis beveik visada žeidžia, skaudina, neramina. Net tada, kai lyginiesi „sėkmingai“. Kodėl taip yra? Nes lyginantis su kitu/kitais žmogus tampa objektu, kurio vertė tampa sąlygine, o „aš“ ima priklausyti nuo „kitų“.
Ypač skaudus ir paliekantis žymes savęs ir savo laimės suvokime yra artimųjų lyginimas su kitais ir šeimos, vaikų, partnerių vertinimas per pasiekimus. Tada meilė ima maišytis su gėda, nepakankamumu, o artumas su įtampa. Lyginimasis tampa vidiniu balsu, kritiku ir nėra tik blogas įprotis. Tai ženklas, kad savivertė neturi vidinės atramos.
Laimė būti
Kaip ją apibūdinti? Laimė nėra euforija. Ji nėra nuolatinis džiaugsmas. Ką manote, jei sakysiu, jog laimė – tai būsena, kai leidi sau jausti, o ne tik turėti ar pasiekti. Būsena, kai esi ryšyje su savimi, net kai nėra rezultato, pasiekimo, laimėjimo. Būsena, kai nebėgi nuo tuštumos, bet gali joje pasilikti ir jaustis gyvas. Laimė būti klausia ne „ką dar turiu padaryti?“ o „ar aš esu gyvas tame, kas vyksta dabar?“.
Laimės paradoksas toks: kai bandome laimę turėti, dažnai pametame gebėjimą būti. O kai leidžiame sau būti, turėjimas nustoja valdyti – jis tampa priedu, ne sąlyga. Ir būtent čia laimė nustoja būti trapi. Nes ji nebepriklauso nuo to, ką galima prarasti. Laimė būti reikalauja kitos savivertės formos – tokios, kuri nėra pastatyta ant įrodymų. Ji kyla iš vidinio leidimo sau egzistuoti be sąlygų. Tai ne jausmas „esu geras, geriausias, pakankamas“, o tylus žinojimas „aš esu“. Tokioje savivertėje nereikia nuolat savęs matuoti, kito sėkmė negriauna ir padarytos klaidos nesunaikina tapatybės. Žmogus gali jaustis pažeidžiamas, liūdnas ar pasimetęs ir vis tiek neprarasti savęs.
Tai ir yra esminis skirtumas laimei patirti.
Kodėl turintys dažnai nėra laimingi
Klausimas „Ar sveika savivertė susijusi su laime?“ tampa labiau retoriniu. Nes beveik visi žinome – taip, susijusi. Bet ne taip, kaip dažnai manoma. Sveika savivertė nėra: „aš geresnis už kitus“, „aš daugiau pasiekiau“, „aš vertingas, nes mane giria“. Sveika savivertė skamba tyliau: „Aš turiu vertę net tada, kai nieko neįrodinėju.“ Tokioje savivertėje lyginimasis su kitais praranda galią, nes kito sėkmė nebežemina, o sava nesėkmė nesunaikina tapatybės. Ir būtent čia pradeda rastis kita laimės forma.
Terapijoje tenka dažnai matyti, kad žmonės, kurie daug pasiekė ar įgijo gyvena nuolatiniame įrodinėjime: jie bijo prarasti, bijo sustoti, kartais bijo tylos. Nes tyloje gali pasirodyti klausimas: kas aš esu, jei nieko nedarau, nieko neįrodinėju? Jei savivertė pastatyta ant turėjimo, buvimas be veiklos ima kelti nerimą. Todėl pasiekimai nebeatneša laimės – jie tik trumpam užtildo vidinį nepakankamumo jausmą.
Tad ką manote, jog laimė nėra tai, ką pasieki. Tai yra tai, ko nepameti, eidamas per pasaulį – savęs. O laimė būti – tai gebėjimas pasakyti: aš esu, net jei šiandien nieko neįrodžiau.
Ir to pakanka.
