Saugoti ar saugant leisti ūkininkauti?
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) paviešino Europos Komisijai kas šešerius metus teikiamą ataskaitą už 2019-2024 metų laikotarpį apie Buveinių direktyvos įgyvendinimą. Ją rengė specialistai, ekspertai, mokslininkai. Pasak jų, rezultatai rodo gerokai pablogėjusią natūralių buveinių apsaugos būklę: iš anksčiau buvusių 12 buveinių tipų liko tik 4 geros būklės, o blogos būklės padaugėjo nuo 21 iki 32. Deja, miškininkų nuomonės dėl jų labai skiriasi.
Buveinės apsaugos būklės nustatymo metodika
2025 metų lapkritį Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba publikavo savo ataskaitą apie natūralių buveinių apsaugos būklę mūsų krašte 2019-2024 metų laikotarpiu. Visų mūsų interesas yra tinkama gamtos vertybių apsauga, tačiau ar galima šį vertinimo projektą naudoti tarpinstituciniam konfliktui kurstyti?
Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba skelbia, kad pagal metodiką yra analizuojamos buveinės ne tik saugomose teritorijose, bet ir visur kitur. Bendra buveinės tipo apsaugos būklė yra apskaičiuojama pagal nustatytą schemą, kurioje atskirai įvertinama pagal keturis pagrindinius kriterijus – arealą, buveinių užimamą plotą, buveinių kokybę (t.y., struktūros ir funkcijų bei tipinių rūšių būklę) ir ateities perspektyvas. Jeigu bent pagal vieną kriterijų būklė įvertinama kaip nepalanki ar bloga, bendras įvertinimas taip pat yra nepalankus arba blogas. Nežinoma apsaugos būklė nustatoma, jeigu bent pagal du kriterijus būklė yra nežinoma, o pagal kitus – palanki.
Lietuvos miškų ūkio rūmų prezidentas Remigijus Bakys, susipažinęs su minėtos ataskaitos turiniu, teigia, kad tokia buveinių būklės vertinimo metodika kelia daug klausimų. Visų pirma, geros būklės kartelė užkelta labai aukštai, tad tik nedidelė dalis buveinių pagal šią metodiką gali būti pripažinta geros būklės tiek Lietuvoje, tiek ir kitose ES šalyse. Dar daugiau, atskirų buveinių, kaip teritorinių vienetų, būklė nėra pateikiama, ataskaitoje pateikiama buveinių tipų, pvz., vakarų taigos, būklė. Kad buveinių tipas gautų „geros“ būklės įvertinimą, taip įvertinta turi būti 75 proc. vertintų vakarų taigos buveinių vienetų. Apibendrinant, „gera“ būklė priskiriama tik tiems buveinių tipams, kurių didžiulis nuošimtis atitinka jau minėtus vertinimo kriterijus. Tokia buveinių būklės vertinimo metodika Europoje susilaukia daug kritikos ir kelia diskusijas, kurių pasigendame Lietuvoje. Europos miškininkystės instituto mokslininkai šį fenomeną aprašė moksliniame straipsnyje „When Good Forests Look Bad: Methodoligical Biases in EU Conservation Status Reporting“ („Kai geri miškai tampa blogais: metodologinis tendencingumas ruošiant ES buveinių būklės ataskaitas“). Pasak pašnekovo, dabar Lietuvoje naudojama metodika turi ir daugiau trūkumų – ji prastai atspindi buveinių būklės pokyčius. Paimkime pavyzdį – Lietuvoje daugiausiai yra išskirta vakarų taigos buveinių, o tarp šio tipo buveinių, vertinant jų būklę („gera“, „patenkinama“, „bloga“, „potenciali“), vyrauja „potencialios“ vakarų taigos buveinės. Kalbant labiau suprantama kalba, jokios vakarų taigos ten nėra, tačiau Aplinkos ministerijai pavaldžioms institucijoms ten uždraudus ūkinę veiklą … gal kada nors atsiras. Įsivaizduokime, kad Lietuvai 2026 m. patvirtinus Gamtos atkūrimo planą, į šias teritorijas bus metami mokesčių mokėtojų milijonai ir gamtotvarkos priemonių pagalba laipsniškai bus pradėta formuoti vakarų taiga ir rastis jai būdingi buveinių elementai – pirmiausia gausėjantis negyvos medienos kiekis. Kokia bus tokių buveinių būklė sekančiame vertinimo etape? Ji bus „bloga“, nes buveinės formuojasi laipsniškai bėgant laikui, o sekantis būklės vertinimo balas po „neegzistuojantis“ yra „bloga“. Turime paradoksą – apiplėšus miško savininkus (vakarų taigos buveinėse draudžiama ūkinė veikla) ir išleidus didžiulius mokesčių mokėtojų pinigus, realiai gerinant buveinių būklę, „ant popieriaus“ pagal dabartinę metodiką buveinių, pažymėtų žyma „bloga būklė“, padaugėtų.
R. Bakio teigimu, vietoje to, kad mes tobulintume ne visada realybę atitinkančią metodiką, ji panaudojama tarpinstituciniams konfliktams kurstyti, bandant išvengti atsakomybės. VSTT ataskaitose begėdiškai teigiama, kad „prastėjanti“ buveinių būklė susijusi su „intensyvia miškininkyste“, o tinkamai prižiūrėti buveines esą trukdo Natura2000 teritorijose esantys genetiniai medynai. Tačiau realybė kitokia. Norint ją suvokti, tereikia sąžiningai atsakyti į keletą klausimų. Pavyzdžiui, kiek buveinių neatitiko kriterijų (arba buvo „blogos būklės“) jų atrinkimo momentu? Ar normalu reikšti pretenzijas ir kalbėti apie „intensyvią miškininkystę“ miško savininkui, kuris įvykdė kirtimus buveinėje, išskirtoje privačiame ūkinės paskirties miške be jo žinios, nesuteikus jai apsaugos statuso (t.y. neįtraukus į saugomų teritorijų registrą) ir nesumokėjus savininkui kompensacijos? Ar normalu tame pačiame medyne įsteigti kelias saugomas teritorijas, kurių priežiūros reikalavimai prieštarauja vienas kitam? Ir galų gale, kokiam miško plotui yra priskirti ribojimai ūkinei veiklai, viršijantys standartinius IV-III grupės miškui taikomus reikalavimus?
„Mano apytiksliu vertinimu, 2025 m. privačiose valdose apie 40 proc. miško pritaikyti papildomi arba visiški ribojimai ūkinei veiklai, o valstybiniuose – apie 60 proc. Tikslius skaičius galėtų pateikti VSTT, bet ji atkakliai to vengia net užklausus Seimo nariams. Galbūt jei aplinkosauginės institucijos geriau laikytųsi savo pačių aprobuotų buveinių atrankos kriterijų ir nesistengtų trūks plyš uždrausti ūkinės veiklos kuo didesniame plote, tai ir buveinių būklės atitiktis valdininkų kabinetuose sugalvotiems kriterijams būtų geresnė. Šią betvarkę kažkiek sutramdyti padėtų miškų tvarkymo Strategija. Tokio dokumento miškų tvarkymo srityje nėra jau nuo 2020 m. Kitaip tariant, valstybė miškotvarkos srityje jau gerą penkmetį neturi jokios vizijos. Tai natūraliai atveria kelią institucinei savivalei, nes atsakingos valstybinės institucijos turi kažkuo vadovautis ir jei valstybė tokios vizijos neturi, valstybinę viziją gali pakeisti pavienių asmenų vizija, kuriems miškininkystė yra ideologinis priešas Nr.1“,- konstatuoja Lietuvos miškų ūkio rūmų prezidentas.
Dėl naujų buveinių stabdomi darbai
Vienos iš didžiausių šalyje Varėnos bendrovės „Dzūkijos miškas” generalinis direktorius Raimundas Lavrenovas sako, kad ES buveinės dygsta kaip grybai po lietaus. „Pusė metų praeina ir atsiranda vis naujos, vis naujos ir nežinai, kur atsiras, nei kaip tau ūkininkauti, nei kaip darbus planuoti. Tiesiog darbai stabdomi net nepatvirtintose buveinėse, kurios dar tik planuojamos. Kompensacijas kaip ir numatytos, bet jos neatitinka lūkesčių. Įsteigus ES buveinę, kompensuojama tik už brandų mišką, o kiti miškai nuvertėja dvidešimteriopai ir už tai niekas neatlygina. O ES buveinės yra nustatomos taip pat ir nebrandžiuose, bebręstančiuose miškuose, už kuriuos nėra kompensuojama miško savininkui. Žmogus, įsivaizduokite, turi mišką, kuris bus brandus tik po 10 metų, jam kompensacija nepriklauso. O gal žmogui reikia šiandien pinigų, gal jis serga, gal kažką planuoja. Tokiu atveju miškas, kuriame įkuriama buveinė, tampa visiškai beverčiu, pirkėjo jis niekada neras, nes tiesiog visa ūkinė veikla negalima. Toks žmogus turto nuvertinimas labai didelis. Už brandų mišką kompensacijas išmoka valstybė, bet tik už vienos kartos mišką. Pats pasinaudotum dabar, o vaikams, anūkams jau užaugtų kitos kartos miškas. Deja, ateityje visi lieka nuskriausti. Vienos kartos miškas pagal amžių ir medžių rūšį būtų brandus, sakykime, beržo – 60 metų, eglių – apie 70, pušų – po šimto metų.
Antros kartos miškui jau jokios perspektyvas nėra, ten jau paliekama visiems laikams miškas – be ūkinės veiklos, be priežiūros, be nieko. Turim tų buveinių, o koks čia gėris mums visiems Lietuvoje? Gėris tik kažkam, bet ne miško savininkui. Visi gali ateiti, grožėtis, sakykim, brandžių, persenusių, sengirių su virstančiais medžiais plotais, bet tik ne savininkas naudą turi. Bet prižiūrėti turi savininkas. Jis atsakingas už priešgaisrinę apsaugą, už visus išdžiūvimus, vagystes, šiukšles, visa kita.
Buveinės įsteigiamos be miško savininkų, kiti net nežino, kas planuojama. Žmogus turi mišką, saugoja, nekerta, galvoja apie ateitį, kad kažkada turės pajamas ir staiga, jam nežinant, įsteigia Europos svarbos buveinę. Jo miškas tampa bevertis, savininkas prieš faktą pastatomas, jo nuomonės niekas neklausia.
Kodėl tos buveinės įsteigiamos niekam nežinant, turėtų atsakyti Aplinkos ministerija, nes tai vykdoma remiantis ministro įstatymu, o kur planuojamos – paprastas žmogus tikrai nežinos. Jas nuosekliai didina, keičia, kas pusę metų ar metus atnaujina ir patvirtina vis naujas. Žinoti, kad tavo miške taip atsitiks, neįmanoma, nes niekas jokios informacijos neteikia. VSTT planuoja, o patvirtina ministerija. Manau, kad tų saugomų teritorijų tikrai gal tiek nereikia, ypač privačiuose plotuose. Mes ir taip ypatingai saugome daug miško, 10 proc. saugome pagal FSC standartą. Dėl to, kad galėtume medieną parduoti, įsipareigojame palikti 10 proc. neliečiamo miško.
Miško savininkai nenori netvarkingo miško. Atsiradusios buveinės sutrikdė ūkinę veiklą – juk buvo padaryti miškotvarkos projektai, dešimtmečiams numatyta veikla, planuojami darbai. Parengtas projektas tapo jau kaip ir negaliojantis, ten nieko negali daryti, vykdyti ūkinės veikos. Nuostoliai gana nemaži. Tikrai apie kokius penkis procentus mūsų valdomų miškų atsirado tų buveinių. Jos labiausiai palietė brandžius miškus, iš kurių žmogui pajamos galėjo būti didesnės
