Storas sniego sluoksnis gali tapti ir apsauga, ir rimtu išbandymu žiemkenčiams – ypač po itin drėgno rudens. Vienuose laukuose sniegas saugo augalus nuo šalčio, kituose gali sudaryti palankias sąlygas iššutimui ar ligų plitimui. Kokia situacija susiformavo šią žiemą ir kokių scenarijų galima tikėtis pavasarį?
Sniego danga ir dirvos įšalas – regioniniai skirtumai
Šalčio ir sniego poveikis šią žiemą Lietuvoje pasiskirstė gana netolygiai, tačiau bendras fonas – palankesnis nei galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Sausio pradžioje visoje šalyje susiformavo gana stora sniego danga – daugumoje rajonų jos storis siekia 20–40 cm, o storiausias sluoksnis fiksuojamas šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje.
Remiantis Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT)Integruotos augalų apsaugos informavimo, konsultavimo ir mokymų informacinės sistemos (IKMIS)meteorologinių stočių duomenimis, vasario 3 dieną dirvos temperatūra 10 cm gylyje daugelyje rajonų pagaliau nukrito iki neigiamų reikšmių ir siekė dabar vidutiniškai apie -0,5 °C.
Sniego dangos storis lemia, kad net ir tame pačiame rajone dirvos temperatūros gali būti labai skirtingos. Pavyzdžiui, Vilkaviškio rajone, Gudkaimio apylinkėse, dirvos temperatūra buvo nukritusi iki -6,2 °C, o Užbaliuose tuo pačiu metu siekė 0,6 °C. Ūkininkai ir specialistai gali patys stebėti dirvožemio bei kitus meteorologinius rodiklius, pasirinkę vieną artimiausią iš 97 stočių IKMIS sistemoje. Tai leidžia tiksliai įvertinti situaciją konkrečioje vietovėje.
Sniego danga susiformavo ant dar neįšalusio arba tik nežymiai pašalusio dirvožemio. Dėl šios priežasties vėliau užėję intensyvesni šalčiai labiausiai paveiks tas vietoves, kuriose sniego sluoksnis yra plonesnis. Sniegas veikia kaip natūrali šilumos izoliacija – storesnė jo danga reikšmingai sumažina šilumos nuostolius iš dirvos ir riboja įšalo gylį. Todėl teritorijose, kur sniego sluoksnis storesnis, dirvožemio įšalas išlieka nedidelis, o sąlygos žiemkenčiams kol kas vertinamos kaip santykinai saugios.
Švelnios žiemos paskatino eksperimentus su žiemkenčių veislėmis
Pastarųjų metų švelnios žiemos paskatino ūkininkus drąsiau eksperimentuoti – vis dažniau pasirenkamos mažiau žiemkentiškos, bet derlingesnės ar ankstyvesnės žiemkenčių veislės. Toks sprendimas yra logiškas ir tiesiogiai susijęs su klimato šiltėjimo tendencijomis.
Vis dėlto būtent dėl šiltų žiemų iki šiol buvo sudėtinga objektyviai įvertinti realų naujų veislių atsparumą nepalankioms žiemos sąlygoms. Ši žiema gali tapti savotišku lakmuso popierėliu – ji leidžia aiškiau pamatyti skirtingų veislių žiemkentiškumo skirtumus, kurie ateityje taps vertinga praktine patirtimi renkantis veislę.
Vis tik skubėti su išvadomis nereikėtų. Tikrasis pasėlių vaizdas paaiškės pavasarį, nutirpus sniegui ir atsinaujinus augalų vegetacijai, kai bus galima objektyviai įvertinti, kaip žiemkenčiai peržiemojo realiomis lauko sąlygomis.
Pavasarį žiemkenčiams galimos įvairios rizikos
Po itin drėgno rudens ir sniego, iškritusio ant neįšalusios dirvos, pavasario situacija žiemkenčiams gali būti rizikinga. Storas sniego sluoksnis augalus apsaugo nuo tiesioginio šalčio poveikio, todėl, jei pavasarį sniegas tirps palaipsniui ir nebus staigių temperatūros svyravimų, didesnių iššalimų galima išvengti.
Tačiau tokios sąlygos turi ir kitą pusę. Kaip minėta, storas sniego sluoksnis ant neįšalusios dirvos pavasarį sudaro palankias sąlygas augalų iššutimui ir tam tikrų ligų – pavasarinio pelėsio bei tifuliozės – plitimui. Šioms ligoms itin palanku vystytis esant ilgalaikei sniego dangai, kai po ja išlieka aukšta oro ir dirvos drėgmė bei ribota aeracija. Vis dėlto iššutimo riziką gali sumažinti tai, kad javai žiemoti nuėjo turėdami 2–3 lapelius ir jie buvo užauginę nedidelę antžeminę masę. Kita vertus, dėl didelės iš rudens dirvos drėgmės bei gausios sniego dangos pavasarį tikėtina susidarys didelė dirvos drėgmė. Tokios sąlygos, ypač vėlesniu augalų vegetacijos laikotarpiu, gali skatinti pašaknio ir šaknų ligų bei kitų kompleksinių puvinių vystymąsi.
Didžiausia grėsmė žiemkenčiams – staigūs temperatūrų svyravimai
Didžiausią neigiamą poveikį žiemkenčiams daro staigūs temperatūrų svyravimai, kai po atlydžių vėl grįžta stiprūs šalčiai. Tokiomis sąlygomis dirvose susidaro užmirkimas, o vėliau – ledo pluta, ribojanti deguonies apykaitą dirvoje. Dėl to augalai silpsta, gali iššusti, o jų šaknų sistema – nukentėti. Todėl reikia stebėti žiemos ir pavasario orus ir ruoštis įvairiems scenarijams.
Parengė Giedrė Masliukovienė, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos vyriausioji augalininkystės specialistė
