„Dvyliktokams patarčiau mažiau kreipti dėmesio į tai, ką sako kiti žmonės – kitų žmonių patarimai ne visada būna naudingi. Išbandykite jus dominančią sritį ir studijuokite tai, ko iš tikrųjų norite. Taip pat norėčiau juos paskatinti kuo daugiau savanoriauti ir įgyti kuo daugiau patirties, kuri suteiks jiems kažką tikro, kuo jie galės pasikliauti, ir padės atsitraukti nuo tėvų projekcijų ir lūkesčių, kad jų vaikai seks jų pėdomis. Manau, kad kiekvienas žmogus turi nuspręsti savo kelią pats“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos absolventas, Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytojas ir VDU „Gifted“ centro mokytojas Tomas Vaitkūnas.
Meilės Lukšienės premiją 2025 m. už demokratijos, bendruomeniškumo, pilietinės atsakomybės, humanizmo ir kūrybiškumo idėjų skatinimą gavęs pedagogas pasidalijo mintimis apie mokytojo darbo džiaugsmus, šiandieninių mokinių imlumą technologijoms ir prisiminimais apie studijų metus.
Stodamas į tuometinę Lietuvos edukologijos universitetą (dabar VDU Švietimo akademija), Tomas teigia net nesvarstęs kitų variantų, nors jo akademiniai pasiekimai tikrai būtų leidę studijuoti ir kitur. Labiausiai jį patraukė istorijos ir pedagogikos bakalauro programos, kurias jis matė kaip savotišką tiltą į psichologiją ir ryšį su žmonėmis.
„Norėjau sujungti du man svarbius dalykus: istoriją ir psichologiją. Darbas su žmonėmis leidžia būti dinamiškam: tu ne tik pažįsti juos, bet ir gali pasakoti praeities žmonių istorijas. Tai labai patraukli perspektyva“, – prisiminė mokytojas, apmąstydamas savo motyvaciją tuo metu. Tarp didžiausią įspūdį palikusių paskaitų Tomas mini Europos viduramžių studijas – tiek dėl žavaus dalyko, tiek dėl mokytojo Dariaus Aleknos erudicijos ir savito dėstymo stiliaus.
Ieškant didesnės prasmės darbe
Tomos Vaitkūno kelias į mokytojavimą nebuvo tiesus – studijų pabaigoje noras tapti mokytoju šiek tiek išblėso, todėl Tomas nusprendė dirbti privačiame sektoriuje. Tačiau vėliau jis suprato, kad nori mokyti, todėl grįžo į mokyklą ieškodamas didesnės prasmės savo darbe.
„Darbas yra labai dinamiškas, o kiekviena pamoka yra unikali, nes mokiniai yra skirtingi ir tu pats ateini su skirtinga energija, nuotaika ir mintimis. Darbas yra ne tik toli gražu nenuobodus, bet ir pats sužinai daug naujų dalykų ir susipažįsti su šimtais mokinių, asmenybėmis, kurios dažnai būna nenuspėjamos. Tai taip pat sukuria džiaugsmo ir susijaudinimo jausmą”, – pažymi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytojas.
Be darbo mokykloje, Tomas Vaitkūnas dėsto VDU „Gifted“, ugdymo centre gabiesiems vaikams, kur veiklos yra neformalios ir skiriasi nuo įprastų įstaigų. Čia mokiniai įgyja daugiau praktinės patirties, pavyzdžiui, mokosi apie skirtingas kultūras vaidindami Jungtines Tautas ir atstovaudami įvairioms šalims.
„Stengiamės suprasti, kaip tokie skirtingi Vakarų, Kinijos, islamo ir kitų civilizacijų atstovai gali sugyventi. Mes imituojame Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą, kur sprendžiame globalines problemas. Mokiniai balsuoja ir pateikia argumentus už arba prieš konkrečius sprendimus, pavyzdžiui, dėl klimato kaitos, ir sprendžia tokias problemas kaip kiberterorizmas“, – sako VDU alumnas.
Smalsumas, empatija ir valia yra būtinos savybės
Apmąstydamas savybes, kurios, jo nuomone, yra svarbiausios norintiems tapti mokytojais, Tomas pabrėžia, kad smalsumas ir empatija yra ypač naudingi. „Jei smalsumo kibirkštis išblės, bus sunku įtikinti kitus, kad jums tikrai įdomu. Taigi jūs turite domėtis daugeliu skirtingų dalykų. Taip pat turite būti pakankamai atviri, kad priimtumėte žmones savo klasėje. Ir jums taip pat reikia valios, nes darbas reikalauja nemažų pastangų, tiek ruošiantis pamokoms, tiek jas vedant”, – aiškina jis.
Tomas negaili pagyrų šiandienos mokiniams – jo nuomone, jaunimas yra smalsus, linkęs imtis lyderio vaidmens ir geba kūrybiškai taikyti šiuolaikines technologijas. „Esu tikrai sužavėtas šia karta: kaip ir visos kartos, ji turi savo iššūkių – šiuo atveju išlaikyti dėmesį ilgesnį laiką. Tačiau jie taip pat turi savo stipriųjų pusių – pavyzdžiui, jie yra gana imlūs informacijai. Mums tiesiog reikia skatinti jų stipriąsias puses ir neleisti įsigalėti silpnesnėms”, – pažymi jis.
Dirbtinis intelektas kaip naudingas įrankis mokymui
Šiandien skaitmeninės technologijos, įskaitant dirbtinį intelektą, tapo neatsiejamos nuo mokymo, kaip ir nuo daugelio kitų profesijų. Tomas pabrėžia, kad mokykla yra būtent ta vieta, kur mokiniai gali išmokti efektyviai naudoti DI, pavyzdžiui, naudodami jį mechaniniams darbams, kad sutaupytų laiko, bet nepiktnaudžiaudami juo kūrybiniame darbe.
„Apskritai, aš laikyčiau dirbtinį intelektą naudingu mokymui. Mokytojo, DI, vadovėlių, tėvų indėlio, muziejų ir kitų išteklių sąveika sukuria gana gerą simbiozę, sintezę”, – sako Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos istorijos mokytojas, kuris savo darbe derina tradicinius ir šiuolaikinius metodus.
Domėjimasis istorija nuo vaikystės
Tomas neatsitiktinai pasirinko mokyti istorijos – susidomėjimas šiuo dalyku jam išsivystė dar vaikystėje, iš dalies įkvėptas močiučių pasakojimų apie praeitį. Vienas ryškiausių pasakojimų, pasak jo, buvo apie Lietuvos kariuomenę tarpukariu.
„Kai mano močiutei buvo apie 12 ar 13 metų, ji nuvyko į Ukmergę stebėti karinio parado. Ji sakė, kad uniformos buvo tokios gražios, o Lietuvos kariai atrodė labai gerai ir tvarkingai. O tada, pasakė ji, atvyko tie apgailėtini sovietai – rusai – visi apšiurę, apsileidę, nuolat girti”, – sako Tomas, pabrėždamas kontrastą, kuris močiutės atmintyje išliko tarp Lietuvos karių ir okupacinių pajėgų.
Po darbo mokytojas randa laiko aktyviam poilsiui – bėgiojimui ir žygiams pėsčiomis, įskaitant įspūdingą 700 kilometrų žygį į Santjago de Kompostelą Ispanijoje. „Man taip pat patinka žygiai pėsčiomis Lietuvoje ir naujų maršrutų atradimas. Taip pat bėgioju, nes manau, kad dirbant mokytoju svarbu turėti emocijų išraišką ir palaikyti fizinę formą”, – pažymi VDU alumnas.
