Pietų Rusijos Rostovo srityje Vladimiru Putinu pasitiki tik apie 37 proc., o kaimyniniame Krasnodaro krašte – 39 proc. gyventojų. Tokius duomenis skelbia IKAR – nepriklausomas ne pelno siekiantis Ukrainos tyrimų centras (Institute for Conflict Studies and Analysis of Russia), tiriantis Rusijos vidaus procesus, propagandą ir hibridines operacijas. Rodikliai gerokai mažesni už maždaug 70 proc., kuriuos skelbia patys Rusijos viešosios nuomonės tyrimų centrai, klausdami žmonių, ar jie pasitiki prezidentu. Rezultatus centro įkūrėjas ir vadovas sociologas dr. Oleksandras Šulha pristatė interviu Estijos dienraščiui „Postimees“, o rugpjūčio 7 d. juos persakė „15min“.
Skirtumą lemia tai, kaip užduodamas klausimas
IKAR duomenimis, esminis metodologinis skirtumas – klausimo forma. Ukrainiečių sociologai naudojo atvirą klausimą, kai respondentas pats įvardija politiką, kuriuo pasitiki. Valstybiniai Rusijos centrai klausia uždarai – patys pateikia Putino pavardę ir prašo įvertinti. Tuo pačiu laikotarpiu VCIOM skelbė 66,9 proc., o Levados centras – 74 proc. pasitikėjimo prezidentu rodiklį.
Krasnodaro krašto apklausa vyko 2026 m. gegužės 14–31 d., Rostovo srities – birželio 5–30 d. Kiekviename regione telefonu (CATI metodu) apklausta po 800 respondentų, paklaida siekia iki 3,5 proc. esant 0,95 patikimumo lygiui. Nė vienu politiku nepasitikinčių arba atsakyti atsisakiusių žmonių dalis abiejuose regionuose siekė 44–47 proc.
Didmiesčiuose rodiklis krenta iki maždaug 10 proc.
Ryškiausią skirtumą rodo amžiaus grupės. Tarp jaunesnių nei 30 metų gyventojų Putinu pasitiki 16 proc. Rostovo srityje ir 24 proc. Krasnodaro krašte. Vyresnių nei 55 metų grupėje rodiklis siekia atitinkamai 45 ir 48 proc. – beveik trigubai ir dvigubai daugiau nei tarp jaunimo. Didžiuosiuose abiejų regionų miestuose pasitikėjimas prezidentu nukrenta iki maždaug 10 proc.
O.Šulha atkreipė dėmesį, kad oficialūs skaičiai neparodo tikrojo režimo stabilumo. Anot jo, jei rostoviečių apie pasitikėjimą Putinu būtų buvę tiesiogiai klausiama 2023 m. birželio 22 d. – dieną prieš Jevgenijaus Prigožino maištą – rezultatas būtų gerokai viršijęs 70–80 proc., nors realios paramos režimui tuo metu nebuvo.
Sociologas naują mobilizaciją vadina „paskutiniu Putino lošimu“
Naują mobilizacijos bangą O.Šulha įvardija kaip „paskutinį Putino lošimą“: jos nesėkmė, sociologo vertinimu, parodytų prezidento nesugebėjimą laimėti karo.
Visos Rusijos mastu IKAR tyrimo „Rusijos veidrodis“ dešimtoji banga – 1 600 respondentų, 2026 m. gegužės 11–26 d., paklaida ±2,5 proc. – parodė, kad karas vėl tapo pagrindiniu rusų rūpesčiu: jį įvardijo 33 proc. apklaustųjų, aplenkdami atlyginimus (24 proc.) ir kainas (18 proc.). Rekordiniai 81 proc. pareiškė paremsią karo užbaigimą nedelsiant – tai aukščiausias rodiklis per visą plataus masto invazijos laikotarpį. Tik 47 proc. rusų mano, kad kariniai tikslai pasiekti (anksčiau – 54 proc.), 73 proc. priešinasi antrai priverstinės mobilizacijos bangai, o 21 proc. teigė kare netekę artimųjų (anksčiau – 15 proc.).
Reitingų smukimą fiksuoja ir Kremliui palankios tarnybos
Panašią kryptį rodo ir Rusijoje veikiantys tyrimų centrai. Kremliui palankus FOM fondas 2026 m. birželio 21 d. apklausoje (1 500 respondentų 51 regione) užfiksavo 69 proc. pasitikėjimą Putinu – žemiausią lygį nuo plataus masto invazijos pradžios ir 13 punktų mažiau nei prieš metus. Levados centro 2026 m. kovo duomenimis, prezidento veiklą teigiamai vertino 80 proc. rusų – 7 punktais mažiau nei 2025 m. lapkritį; nepasitenkinimą kursto mokesčių našta, interneto ribojimai ir nuovargis nuo karo.
Liepos 7 d. paskelbtoje analizėje JAV Strateginių ir tarptautinių studijų centras (CSIS) nurodė, kad valstybinis VCIOM, Putino reitingui nukritus nuo 78 proc. 2025 m. gruodį iki 67 proc. 2026 m. balandį, pakeitė metodiką ir nustojo skelbti „atvirąjį“ pasitikėjimo rodiklį, kuris rodė dar staigesnį smukimą.
