„Verslas nėra varžybos, kuriose rezultatas aiškus: arba laimi, arba pralaimi. Arba gerai dirbi, keitiesi ir prisitaikai prie rinkos, arba… ne. Nėra nugalėtojų ar pralaimėtojų – tik tie, kuriems pavyksta judėti į priekį“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) absolventė ir „Autojuta“ generalinė direktorė Rasa Sinkevičienė, vadovaujanti naujų ir naudotų automobilių pardavimo bei priežiūros įmonei.
Mūsų interviu su 30 metų veikiančios įmonės vadove aptariame akiratį plečiančias studijas, neapmokamą darbą, verslo ir psichologijos derinį, sėkmės formulę ir pasididžiavimą Lietuvos verslais.
Studijos – ne gyvenimo instrukcija, o proto treniruotė
Rasa įstojo į VDU be jokių aiškių lūkesčių. „Mokykloje man gerai sekėsi, todėl turėjau ne vieną pasirinkimą. Tuo metu populiariausi buvo medicina, teisė ir ekonomika. Medicinos net negalėjau svarstyti, nes bijojau kraujo, teisė atrodė nuobodi, o ekonomika tuo metu buvo visiškai nauja sritis. Todėl nusprendžiau pabandyti“, – prisimena Rasa.
Pasirinkusi studijuoti Verslą ir vadybą VDU, ji nė nenutuokė, kur šis sprendimas ją nuves. Bet, kaip ji sako, tai nėra blogai. „Įstojau į studijas nežinodama, ką tiksliai iš jų gausiu. Šiandien galiu drąsiai teigti, kad visiškai nesigailiu. Studijos buvo labai įdomios ir daug ko išmokė“, – sako ji.
Ji pabrėžia, kad studijos nėra greitas kelias į konkretų darbą. „Studijos formuoja mąstymą, plečia akiratį ir gilina supratimą apie pasaulį ir save. Bet jokios studijos neparuošia taip, kad po studijų iškart ateitum į darbą viską žinodamas. Tiesiog taip nebūna“, – sako Rasa Sinkevičienė, pridurdama, kad studijų vertė labai priklauso nuo paties žmogaus įsitraukimo.
„Kiek išmoksti, labai priklauso nuo to, kiek nori išmokti. Nieko nebūna be pastangų. Net ir genijai labai sunkiai dirba, kad kažką pasiektų“, – sako ji.
Smalsumas – investicija į save
Rasa įsitikinusi, kad svarbios ne tik plataus profilio studijos, bet ir tai ką veiki už paskaitų ribų: „Dalyvavimas Tarptautinėje studentų ekonomikos ir verslo asociacijoje (AIESEC) buvo neįkainojamas – vykdėme projektus ir įsitraukėme į įvairias veiklas, kurios išties padėjo mums augti.“ Ji mano, kad savanoriavimas daug pasako apie žmogų: „Kai žmogus dirba darbą, už kurį jam nemokama, matai jį geriausią – kaip jis dirba, kokios jo vertybės, koks jo charakteris.“
Rasa džiaugiasi, kad ryšiai, užmegzti tuo metu, išliko iki šių dienų – ji vis dar palaiko ryšius su buvusiais AIESEC nariais ir kurso draugais, su kuriais dabar dirba ar bendradarbiauja. Studijų metais Rasa taip pat pasinaudojo VDU galimybe pasirinkti papildomą studijų programą – be verslo studijų, ji studijavo ir psichologiją. „Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai nesusiję dalykai, bet iš tikrųjų tiek verslas, tiek psichologija yra apie žmones. Man psichologija išties labai patiko: kai pradedi giliau gilintis į save, pradedi geriau suprasti ir kitus. Tik per konsultavimo paskaitas supratau, kad vis dėlto psichologe dirbti negalėčiau“, – juokiasi Rasa.
Ji įsitikinusi, kad skirtingų sričių derinimas padeda pamatyti platesnį vaizdą, ypač šiandien, kai viskas labai greitai keičiasi:
„Kai 1993 metais įstojau į universitetą, daugelis dalykų dar buvo nauji ir neaiškūs. Bet man atrodo, kad dabar išgyvename panašų pereinamąjį laikotarpį. Specialybės vėl labai greitai keičiasi. Prieš penkerius ar dešimt metų atrodė, kad IT yra garantuota ateitis, bet dabar matome, kad poreikis ir vaidmenys keičiasi – kai kuriose srityse mažėja atlyginimai, žmonės atleidžiami.“
Rasa sako, kad universitetas buvo erdvė, kurioje ji galėjo išbandyti kuo daugiau dalykų. „Kai esi smalsus, viskas įdomu“, – šypsosi ji. Studijų metais ji lankė vokiečių ir japonų kalbų kursus, domėjosi Japonijos visuomene. „Turėjome dėstytoją iš Japonijos – buvo labai įdomu. Kitoks mąstymas, kitokia kalbos struktūra… ir per tai pradedi suprasti, kad pasaulis gali būti visiškai kitoks.“
Būdama aktyvi studentė, ji norėjo išbandyti viską, ką gali pasiūlyti universitetas, propaguojantis artes liberales principus. Be viso to, ji dirbo, gerai mokėsi ir gavo stipendiją. Ir nors krūvis buvo didelis, ji vis dar laiko šią patirtį svarbia. „Tikrai reikėjo daug dirbti. Bet manau, kad taip ir turi būti. Juk studijos yra investicija į save – kuo daugiau iš jų pasiimi, tuo daugiau gauni“, – sako ji.
Lyderystė – tai darbas su žmonėmis
Šiuo metu vadovaujanti įmonei, kurioje dirba beveik 200 darbuotojų, Rasa sako, kad su „Autojuta“ yra susijusi nuo pat jos pradžios: „Tai šeimos verslas, todėl turėjau galimybę stebėti, kaip įmonė palaipsniui augo nuo kelių darbuotojų iki dabartinio dydžio, ir prisidėti prie šio augimo. Augant įmonei, augau ir aš“, – sako ji.
„Man labai patinka mano darbas. Man patinka dirbti su žmonėmis, matyti, kaip jie auga, tobulėja ir vystosi, stebėti procesus, kurie vyksta tarp žmonių – tiek darbuotojų, tiek klientų. Kartais būna sunku, bet manau, kad visur galioja tie patys principai – šalia disciplinos, struktūros ir aiškios sistemos reikia ir žmogiškumo, gebėjimo bendrauti ir rasti sprendimus“, – apie didelės įmonės vadovavimo niuansus pasakoja Rasa.
„Svarbiausia, kad įmonėje dirbtų žmonės, kurie yra tikri savo srities specialistai. Ar tai būtų vadovai, metalo apdirbėjai, elektrikai ar automobilių plovėjai, svarbiausia, kad tinkamas žmogus būtų tinkamoje vietoje, atsakingai dirbtų, būtų motyvuotas ir gebėtų bendradarbiauti. Tada viskas vyks sklandžiai“, – aiškina ji.
Ji pastebi, kad per darbo pokalbius žmonės dažnai sako, jog jų tikslas yra tapti direktoriumi, vadovauti įmonei arba turėti savo verslą, nes tai dažniausiai suprantama kaip karjera. „Karjera yra būti geriausiu tuo, kas tau iš tikrųjų patinka“, – aiškina Rasa.
„Gali būti geriausias automobilių mechanikas pasaulyje – ir tai bus tavo karjeros viršūnė, jei tau iš tikrųjų patinka šis darbas. Ir vis dėlto yra tiek daug nelaimingų žmonių, kurie vadovauja įmonėms ar turi savo verslą, bet iš to visiškai nesidžiaugia.“
Sėkmė versle taip pat vaidina svarbų vaidmenį
Kalbėdama apie verslą, Rasa Sinkevičienė sako, kad šalia visų pastangų ir strategijų yra ir sėkmės elementas.
„Turi suprasti rinką, kurioje veiki ir ką tiksliai darai, tačiau viskas gali pasikeisti akimirksniu. Gali daryti viską idealiai, o tada kaimyninėje šalyje atsiranda konkurentas, kuris parduoda tą patį produktą daug mažesne kaina. Ir viskas. Situacija pasikeičia akimirksniu. Ir tam nelabai gali pasiruošti, nes nežinai, kam tiksliai reikia pasiruošti. Taip, privalai sekti tendencijas, jas analizuoti, ruoštis ir galvoti, kaip prisitaikyti prie rinkos, bet negali numatyti tokio dalyko kaip COVID pandemija. Tai tarsi meno forma – gebėti susidoroti su netikėtomis situacijomis ir prie jų prisitaikyti“, – sako Rasa.
Ji apibūdina pasaulinę COVID pandemiją 2020 metais kaip didelį iššūkį verslui. „Labai didžiuojuosi visais Lietuvos verslais, kurie prisitaikė, ištvėrė ir kai kuriais atvejais net sustiprėjo. Man tai išties yra fenomenas – kiek žmonės turi energijos, stiprybės ir idėjų“, – sako ji.
Tačiau ji taip pat mato dabartinį ekonomikos atsigavimą kaip galimą riziką verslui. „Kartais nutinka priešingai – kai auga pelnas ir atlyginimai, pradedi jaustis šiek tiek per daug užtikrintas ir sėkmingas, tampi savimi patenkintas. Tada atsiranda kažkas naujo ir labai greitai tave aplenkia. Štai kodėl taip svarbu išlikti budriam ir išlaikyti konkurencingumą. Manau, kad lietuviai vis dar turi tą alkį – tą norą tobulėti ir augti“, – sako ji.
Skaičiai, dirbtinis intelektas ir ateities sprendimai
Paklausta, kas lemia „Autojutos“ sėkmę, įmonės vadovė atsakė, kad tai lemia žmonės, kurie ten dirba, ir produktai, kuriuos jie kuria. „Visada laikėmės gana nuoseklios augimo politikos ir niekada nebuvome ypač „agresyvūs“ – ką uždirbome, tą reinvestavome, ir nesikoncentravome į „Excel“ skaičiuokles, o tiesiog stengėmės kuo geriau atlikti savo darbą. Manau, kad kai susitelki į patį darbą, skaičiai, kurių nori pasiekti, ateina savaime“, – sako Rasa Sinkevičienė.
Kai pokalbis pasisuka apie dirbtinį intelektą (DI), temą, kuri šiandien aptariama vis dažniau, Rasa apibūdina tai kaip galimybę, o ne grėsmę. „Manau, kad DI pakeis daugelį dalykų rinkoje ir turės didelį poveikį, bet aš tai matau kaip kažką teigiamo, kaip galimybę, nors prireiks daug laiko, kol išmoksime tinkamai pasinaudoti šia galimybe. Sakyčiau, kad DI gali būti geras arba blogas dalykas, priklausomai nuo to, kaip jis naudojamas“, – sako ji.
„Apskritai, gyvenime daug kas priklauso nuo žmogaus mąstysenos, požiūrio ir įsitikinimų. Vieniems žmonėms, atrodo, niekada nekyla problemų, o kitiems jos yra nuolatinės. Ir dažnai tai yra paties žmogaus susikurta problema. Jei galvoji, kad kažkas blogo nutiks, taip ir bus“, – sako ji, pridurdama, kad iškilus problemai nereikėtų galvoti, kaip tai nelaiminga, o verčiau galvoti, kaip judėti į priekį ir ją išspręsti.
Rasa pataria jauniems žmonėms imti iš gyvenimo ir iš studijų kuo daugiau: „Mums dažnai sakydavo, kad žinios – tai našta, kuri neapsunkina. Galite pamiršti faktus, bet gebėjimas mąstyti, organizuoti informaciją ir priimti sprendimus išlieka – ir tai yra svarbiausia.“
„Būkite smalsūs, žiūrėkite į dalykus iš platesnės perspektyvos ir, svarbiausia, klausykite savo širdies. Darykite tai, kas jums svarbu ir kas jums įdomu, o ne tai, ką „turite“ daryti, ir pralenksite tuos, kurie dirba tik dėl pinigų. Nebijokite įdėti daug pastangų, savanoriauti, padėti kitiems ir daryti dalykus tiesiog už „ačiū“. Juk žmonės išties laimingi, kai gali būti naudingi kitiems“, – teigia ji.
