Daugelis vyrų linkę vengti kalbėti apie savo sunkumus, neretai pasinerdami į darbą, alkoholį ar tiesiog užsisklęsdami savyje. Tačiau neišspręstos problemos ilgainiui paveikia visą šeimą. Specialistai aiškina, kaip atpažinti artėjančią krizę, kodėl sunku prašyti pagalbos ir kokios pasekmės kyla, kai įtampa virsta konfliktais ar smurtu.
Psichoterapeutas Saulius Subačius pastebi, kad vyrai dažnai įsitikinę, jog privalo su visomis problemomis susidoroti patys. Tačiau kai gyvenimo iššūkiai tampa per dideli, asmeninių išteklių gali nepakakti. „Sunkūs išbandymai atsiranda tuomet, kai gyvenimas žmogui užkrauna daugiau, nei jis tuo metu pajėgia pakelti“, – aiškina specialistas.
Nepaisant to, net ir suprasdamas, kad situacija darosi nevaldoma, žmogus linkęs delsiti kreiptis pagalbos, tikėdamasis, kad sunkumai laikini ir viskas susitvarkys savaime. Pasak S. Subačiaus, dažna klaida yra kartojimas „Aš pats, aš pats“. Nepripažinti problemos kartais atrodo lengviau nei ją spręsti, todėl ieškoma būdų bent trumpam negalvoti apie slegiančius dalykus.
Tokie vengimo mechanizmai, kaip alkoholis, narkotikai, darbas, sportas, azartiniai lošimai ar nuolatinis buvimas telefone, leidžia pabėgti nuo problemų, tačiau jų neišsprendžia. Iš pradžių tai gali pasireikšti mažesniu bendravimu, irzlesniu elgesiu ar nenoru leisti laiko su šeima. Vėliau atsiranda daugiau progų užsibūti darbe ar pasinerti į veiklą, leidžiančią negalvoti apie problemas. Šie iš pirmo žvilgsnio asmeniniai būdai įveikti stresą ilgainiui gali turėti rimtų pasekmių santykiams, nes priklausomybė tampa visos šeimos problema.
Nors vyras gali neigti turintis sunkumų, jo namiškiai neretai jaučia augančią įtampą. Keičiasi bendravimas, dažnėja nesutarimai, o šeimos nariai stengiasi rinkti žodžius, kad neišprovokuotų konflikto. Psichologė-psichoterapeutė Dovilė Bubnienė pastebi, kad žmonos stebi nuotaikas, svarsto, ką pasakė ne taip, o vaikai labai tiksliai jaučia šeimos emocinę atmosferą. Nuolatinė įtampa namuose gali lemti, kad vaikai mokosi gyventi budrumo režimu, nes mato tėvų nerimą, girdi pakeltą balsą ar pastebi atšalusius santykius. Suaugusiųjų elgesys ir santykių modeliai, kuriuos vaikai mato namuose, gali turėti įtakos ir jų būsimiems santykiams.
Konfliktų metu svarbu atpažinti ribą, kai nesutarimai virsta psichologiniu ar fiziniu smurtu. Jei atsiranda žeminimas, grasinimai, daiktų daužymas, stumdymas, bauginimas ar kontrolė, tai jau nėra vien sunkus charakteris. Specialistė pabrėžia, kad tokiu atveju nereikia ieškoti agresyvaus elgesio pateisinimų, o pirmiausia galvoti apie savo ir vaikų saugumą, prireikus kviesti pagalbą.
Šeimos teisės srityje dirbanti teisininkė Rita Kriugždaitė nurodo, kad poros nesutarimai dažnai prasideda nuo kasdienių dalykų, tokių kaip nesugebėjimas išklausyti ar pagarbos stoka. Tačiau kai konfliktai perauga į smurtą, tai tampa ir teisine problema. Vyrams, pripažintiems smurtautojais, gali būti taikomos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatos, įskaitant įpareigojimą laikinai išsikelti iš bendros gyvenamosios vietos ir nebendrauti su nukentėjusiuoju. Jei santuoka nutraukiama, sprendžiami klausimai dėl vaikų gyvenamosios vietos, išlaikymo, bendravimo ir bendro turto pasidalijimo.
S. Subačius ragina nelaukti, kol problemos taps nepakeliamos. Pirmasis žingsnis gali būti pokalbis su artimu žmogumi, o prireikus – kreipimasis į psichologą, psichoterapeutą ar kitus specialistus. „Sunkiausia dažnai būna pripažinti, kad skauda, kad sunku ir kad vienas nebesusitvarkai. Tačiau būtent nuo tos akimirkos žmogus nustoja kovoti vienas“, – teigia psichoterapeutas, pabrėždamas, kad prašyti pagalbos nėra silpnumo ženklas.
