Kaip elgiamės su savo santaupomis, dažnai lieka asmeniniu, viešai neaptariamu klausimu – nors iš tikrųjų jis aktualus kiekvienam. Tai pabrėžia ir operos dainininkas Edmundas Seilius – pinigų jis nelaiko „po pagalve“, vengia skubotų sprendimų investuodamas ir pripažįsta, kad į finansus žiūri ramiai, be panikos. Jo mintis papildo „Citadele“ banko privačių klientų segmento vadovė Rasa Narė, paaiškinanti, kodėl pinigai negali tiesiog gulėti sąskaitoje ir kaip atpažinti momentą, kai verta sustoti bei palaukti, o ne veikti iš karto.
Netaupo „kojinėje“ – pasitiki sąskaitomis ir investicijomis
E. Seilius pripažįsta, kad jo, kaip atlikėjo, pajamos nėra tokios pastovios kaip biuro darbuotojo, tačiau tokį gyvenimo būdą vertina teigiamai. „Esame nepastovūs. Yra, žinoma, ir darbų, kurie duoda pastovesnį pagrindą, bet apskritai – iš to nepastovumo net geriau“, – sako jis.
Kalbėdamas apie taupymo įpročius, operos dainininkas pabrėžia didelių grynųjų pinigų sumų namuose nelaikantis – jo įsitikinimu, pinigus reikia investuoti, o ne laikyti „kojinėje“. Bankų palūkanomis jis ir jo artimieji pasitikėti nelinkę, nes jos nedidelės, tačiau didesniems tikslams naudoja specialias taupomąsias sąskaitas bei periodinį investavimo planą.
„Investavimu pasitikime, ne po pagalve – tikrai taip“, – tikina jis, pridurdamas, kad namie laiko nebent minimalią grynųjų sumą, tam atvejui, jei prireiktų jų turėti po ranka.
Tokią nuostatą – kad pinigai turi „dirbti“ o ne tiesiog gulėti – patvirtina ir „Citadele“ banko privačių klientų segmento vadovė Rasa Narė. Anot jos, pagrindinė priežastis, kodėl pinigus ilgesniam laikui laikyti sąskaitoje be jokio prieauglio yra rizikinga – infliacija: „Nors sąskaitoje matome tą pačią pinigų sumą, laikui bėgant už ją galime įsigyti vis mažiau, todėl reali pinigų vertė mažėja.“
Ji priduria, kad dalį santaupų, žinoma, verta turėti lengvai pasiekiamą – kasdienėms išlaidoms ar finansinei pagalvei, tačiau likusią dalį, kurios artimiausiu metu neprireiks, verta „įdarbinti“: priklausomai nuo laikotarpio, tikslų ir priimtinos rizikos tai gali būti indėlis, investavimas ar kitos taupymo priemonės.
„Svarbiausia, kad ilgalaikės santaupos tiesiog nestovėtų sąskaitoje ir neprarastų perkamosios galios“, – pabrėžia R. Narė.
Impulsyvumas finansuose – pavojingiausia klaida
Nors, pasak E. Seiliaus, didelio finansinio raštingumo jis neturi, investavimo galimybėmis domisi aktyviai. Į pinigus jis žiūri ramiai, vengia skubotų sprendimų. „Nereikia veikti impulsyviai“, – tvirtina atlikėjas, pastebėjęs, kad būtent skuboti sprendimai dažniausiai kainuoja brangiausiai: kai įvyksta kas nors netikėta ir kyla panika, dauguma žmonių puola parduoti turimą turtą, o tie, kurie turi susitaupę, tuo metu perka pigiau. Vėliau, rinkai atsigavus, pirmieji perka atgal, bet jau brangiau.
R. Narė patvirtina, kad tokį elgesį pastebi ir ji, tačiau, jos teigimu, reakcija labai priklauso nuo žmogaus turimos investavimo patirties. „Žmogui, kuris su didesniu rinkų kritimu susiduria pirmą kartą, natūraliai gali kilti daugiau nerimo ir noras greitai reaguoti – pavyzdžiui, rinktis konservatyvesnį fondą. Tuo tarpu tie, kurie jau yra patyrę ne vieną rinkų nuosmukį ir vėlesnį atsigavimą, dažniau supranta, kad svyravimai yra investavimo dalis“, – sako ji. Anot bankininkės, kuo daugiau žmogus supranta apie ilgalaikį investavimą ir rinkų cikliškumą, tuo lengviau jam nepasiduoti trumpalaikėms emocijoms ir sprendimus priimti įvertinus ilgesnę perspektyvą.
Investicijų vertei per kelis mėnesius sumažėjus, pasak R. Narės, kiekvienas atvejis yra individualus, tačiau ilgalaikio kaupimo atveju dažniausiai svarbiausia – neskubėti. „Rinkų svyravimai yra natūrali investavimo dalis, todėl kelių mėnesių vertės sumažėjimas savaime dar nereiškia, kad pasirinkta strategija yra netinkama
