Darbuotojai ir darbdaviai turi plačias galimybes savarankiškai susitarti dėl abiem pusėms priimtinų darbo sąlygų, perkeliant dalį įstatymų reguliavimo į kolektyvines sutartis. Tai stiprina socialinę partnerystę, didina darbuotojų įsitraukimą į profesinių sąjungų veiklą, užtikrina informavimą ir konsultavimąsi su socialiniais partneriais.
„Kolektyvinės sutartys ne tik padeda derinti geresnes darbo sąlygas, bet ir kurti didesnį pasitikėjimą darbo vietoje. Kuo daugiau sprendimų priimama bendradarbiaujant ir ieškant abiem pusėms tinkamų variantų, tuo stipresnė ir teisingesnė tampa darbo kultūra. Todėl svarbu, kad kolektyvinių sutarčių Lietuvoje daugėtų. Kviečiu darbdavius ir darbuotojų atstovus aktyviau išnaudoti Darbo kodekso suteikiamas galimybes, drąsiau inicijuoti socialinį dialogą ir ieškoti susitarimų, kurie kurtų didesnę vertę tiek darbuotojams, tiek organizacijoms“, – sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Inga Ruginienė.
Remiantis Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (SADM) Kolektyvinių sutarčių registro duomenimis, šių metų pradžioje Lietuvoje galiojo 376 darbdavio, 15 šakos, 5 teritorinio ir 1 nacionalinio lygmens kolektyvinė sutartis.
Šiuo metu kolektyvinės sutartys taikomos 327 tūkst. darbuotojų, arba maždaug ketvirtadaliui šalies dirbančiųjų. Nuo 2019 m. kolektyvinių sutarčių aprėptis nuosekliai didėja: nuo 14,8 proc. 2019 m., 21,03 proc. 2020 m., iki 26 proc. 2026 m. Europos Sąjungos šalių vidurkis siekia 56 proc.
ES direktyva numato, kad valstybės narės, kuriose kolektyvinių derybų aprėptis nesiekia 80 proc. darbuotojų, privalo parengti ir įgyvendinti nacionalinį veiksmų planą, skirtą kolektyvinių derybų aprėpčiai nuosekliai didinti.
Dauguma kolektyvinių sutarčių Lietuvoje sudaroma viešajame sektoriuje (apie 69 proc.), privačiame sektoriuje – apie 30 proc. Jos ypač populiarios švietimo ir mokymo, socialines paslaugas teikiančiose įstaigose, taip pat kultūros, aplinkos apsaugos, sveikatos priežiūros, transporto, policijos ir kitose įstaigose bei institucijose.
Kodėl svarbu, kad kolektyvinių sutarčių daugėtų?
Kolektyvinės sutartys suteikia darbo santykių šalims plačias galimybes patiems susitarti dėl jiems aktualių, abiejų interesus tenkinančių darbo sąlygų, siekiant interesų pusiausvyros. Socialinis dialogas ir bendradarbiavimas neabejotinai didina darbo našumą ir konkurencingumą.
Šalys kolektyvinėse sutartyse susitaria dėl įvairių nuostatų, pavyzdžiui, lankstesnio darbo laiko režimo, mokymosi atostogų, socialinės partnerystės rėmimo priemonių, didesnių viršvalandžių nei numatyta Darbo kodekse, sulygtų garantijų ir lengvatų, esant palankioms įmonės finansinėms aplinkybėms ir kt.
Darbo kodeksas leidžia kolektyvinėse sutartyse susitarti kitaip, nei reglamentuojama įstatyme, pavyzdžiui, dėl mokymo išlaidų atlyginimo, įspėjimo termino nutraukiant laikinojo darbo sutartis, darbo grafikų tvirtinimo, ilgesnės viršvalandžių trukmės, darbo švenčių ir poilsio dienomis, visiško žalos atlyginimo.
Įstatymai taip pat numato galimybes darbdaviams, turintiems kolektyvines sutartis, taikyti tam tikras mokestines lengvatas. Pavyzdžiui, iš pajamų gali būti atskaitomos darbdavio išlaidos, teikiant naudą darbuotojams, jeigu tai numatyta kolektyvinėje sutartyje ir nauda prieinama visiems darbuotojams.
Kolektyvinėse sutartyse, sudaromose nacionaliniu, šakos ar teritoriniu lygmeniu, galima nukrypti nuo Darbo kodekso ar kitų teisės normų taisyklių, išskyrus tas, kurios susijusios su maksimaliu darbo laiku, minimaliu poilsio laiku, darbo sutarties sudarymu ar pasibaigimu, minimaliu darbo užmokesčiu, darbuotojų sauga ir sveikata, lyčių lygybe ir nediskriminavimu, jeigu kolektyvine sutartimi pasiekiama darbdavio ir darbuotojų interesų pusiausvyra.
Taigi, kolektyvinės sutartys suteikia abiem darbo santykių šalims galimybę susitarti dėl joms priimtiniausių sąlygų.
Skatinamas socialinis dialogas
Siekdama paskatinti socialinį dialogą ir kolektyvinių sutarčių aprėpties augimą, SADM įgyvendina projektą „Vystyti socialinį dialogą, siekiant kurti kokybiškas darbo vietas ir didinti konkurencingumą“. Projektas stiprina darbdavių ir profesinių sąjungų kompetencijas, keičia požiūrį į socialinio dialogo svarbą, didina informuotumą šiais klausimais, skatina narystę profesinėse sąjungose ir kolektyvinių sutarčių sudarymą, ypatingą dėmesį teikiant privačiam sektoriui. Taip pat numatyta skatinti narystę darbdavių asociacijose.
Siekiama, kad per 6 mėnesius po dalyvavimo veiklose baigos, teigiamas pokytis įvyktų bent 30 proc. iš mažiausiai 668 organizacijų ir įmonių, dalyvavusių šiose veiklose.
Teigiamu pokyčiu laikomi konkretūs organizacijoje ar įmonėje pasiekti rezultatai: pasirašyta įmonės kolektyvinė sutartis, pagerintos kolektyvinės sutarties sąlygos, įsteigta profesinė sąjunga, padidėjęs profesinės sąjungos narių skaičius ir kiti socialinio dialogo srities teigiami pokyčiai.
