Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga (LJŪJS), analizuodama 2026 m. Lietuvos ir Lenkijos susietosios paramos gyvulininkystei paskirstymą, pastebi esminius skirtumus šalyse, kam pirmiausia nukreipiamos ES paramos lėšos. Lenkijoje ūkininkas, nepaisant laikomų karvių skaičiaus (50, 100 ar kelis šimtus), išmoką gauna tik už pirmąsias 20 karvių, o už gyvulius nuo 21-osios išmoka nebemokama.
Lietuvoje pasirinkta kita paramos logika: 2026 m. susietoji parama pieninėms karvėms bus mokama ir labai didelėms bandoms. Tarifų paskirstymas yra diferencijuotas: už pirmąsias 10 karvių mokama 208,53 Eur už karvę, už 11–50 karvių – 268,16 Eur, už 51–150 karvių – 297,98 Eur, o nuo 151-osios karvės – 223,33 Eur už kiekvieną tolesnę tinkamą karvę.
Tai reiškia, kad Lietuvoje pirmosioms 10 karvių taikomas mažiausias tarifas, o 51–150 karvių bandos daliai – beveik 43 proc. didesnė išmoka už karvę. LJŪJS vertinimu, toks modelis kelia abejonių, ar paramos struktūra pakankamai atitinka viešai deklaruojamą siekį stiprinti smulkius ir vidutinius šeimos ūkius.
Šiame kontekste LJŪJS kelia klausimą ir dėl atskiros, beveik 20 mln. eurų vertės paramos schemos ūkininkams, patyrusiems išaugusių trąšų ir kuro kainų poveikį. Žemės ūkio ministerijos pristatytas 19,576 mln. eurų vertės paketas susideda iš 9,788 mln. eurų ES lėšų ir tiek pat nacionalinio finansavimo. Pagal pristatytą modelį, pienininkystės ūkiams siūloma paramą mokėti iki 300 pieninių karvių.
LJŪJS pabrėžia, kad Lenkijos susietoji parama ir Lietuvos beveik 20 mln. eurų laikinoji paramos schema yra skirtingos priemonės. Tačiau jų ribos leidžia palyginti, kokio dydžio ūkiams valstybės pasirenka skirti ES ir Lietuvos biudžeto išteklius.
Todėl jaunieji ūkininkai žemės ūkio ministrui kelia konkretų klausimą: jeigu beveik 20 mln. eurų parama viešai pristatoma kaip pirmiausia skirta smulkiems ir vidutiniams ūkiams, kokia šio biudžeto dalis pagal siūlomą formulę faktiškai atiteks skirtingo dydžio ūkiams ir kodėl pienininkystėje pasirinkta iki 300 karvių riba vienam subjektui?
„Mes nesakome, kad 100 ar 300 karvių ūkiai neturėtų būti remiami. Esminis klausimas – kokius prioritetus Lietuva pasirenka skirstydama ribotas ES paramos lėšas. Jei beveik 20 mln. eurų paketas viešai pristatomas kaip parama smulkiems ir vidutiniams ūkiams, visuomenei turi būti aišku, kokio dydžio ūkiai realiai gaus didžiausią šios paramos dalį. Lenkijos pavyzdys rodo kitokį pasirinkimą – susietąją paramą už karves koncentruoti į pirmuosius 20 gyvulių ir taip didesnę ES paramos ir biudžeto dalį nukreipti į pirmuosius gyvulius bei mažesnes bandas“, – sako LJŪJS pirmininkas dr. Paulius Astrauskas.
LJŪJS nuomone, susietoji parama nėra vien išmoka pagal laikomų gyvulių skaičių – ji kartu daro įtaką žemės ūkio struktūrai. Kai išmoka didėja kartu su banda, didesnė bendro paramos voko dalis pradeda koncentruotis didesniuose ūkiuose. Kai nustatoma aiški remiamų gyvulių riba arba didėjant bandai tarifas mažėja, didesnė lėšų dalis paskirstoma platesniam aktyvių ūkininkų skaičiui.
Sąjunga pabrėžia, kad tai nėra siūlymas mechaniškai perkelti Lenkijos modelį į Lietuvą. Lietuvos pieno sektoriaus struktūra, produktyvumas ir ūkių ekonomika skiriasi. Tačiau Lenkijos sprendimas riboti šią konkrečią išmoką iki 20 karvių yra aiškus pavyzdys, kaip BŽŪP priemonė gali būti labiau koncentruojama į šeimos ūkius ir didesnę ES paramos sklaidą.
„Paramos ribojimas nėra bausmė didesniam ūkiui. Tai sprendimas, kokią dalį riboto biudžeto valstybė nori paskirstyti platesniam ūkininkų skaičiui. Mūsų tikslas nėra priešinti ūkius pagal jų dydį. Norime diskusijos, kaip paramos sistema gali padėti išlaikyti daugiau ekonomiškai gyvybingų šeimos ūkių, ypač regionuose, kuriuose gyvulininkystė intensyviai traukiasi“, – teigia P. Astrauskas.
