Nors nervinę anoreksiją įprasta laikyti moterų liga, iki ketvirtadalio visų atvejų diagnozuojama vyrams. Tačiau jie apie savo negalavimus kalba retai, o pagalbos kreipiasi vėliau. Menininkas ir mados dizaineris Lukas Svirplys, prieš metus išgirdęs diagnozę, sutiko pasidalinti savo patirtimi.
„Visi valgymo sutrikimai yra psichikos ligos. Todėl patarimas „tiesiog valgyk daugiau“ čia nepadeda“, – sako L. Svirplys.
Nuo vaikystės lieknas ir smulkus, Lukas prisimena, kad niekada neturėjo didelio apetito. Jis neturėjo jokio lūžio, po kurio staiga pasikeitė jo santykis su maistu – niekada sąmoningai nevaržė mitybos ir nesusimąstė, kad tai gali būti problema.
Prieš metus menininkas patyrė stresinį kojos lūžį. Nors gydytojai iš pradžių manė, kad tai trauma, tikrosios priežasties nerado. Reumatologė, įtardama, kad dėl svorio trūkumo kaulams teko didelė apkrova, nusiuntė jį pas dietologę. Ši nustatė mitybos nepakankamumą ir paskyrė papildomą mitybą. L. Svirplys suprato, kad privalomas maisto kiekis jam yra neįtikėtinai didelis ir plano laikytis nepavyksta. Tada dietologė pasiūlė kreiptis į Valgymo sutrikimų centrą, kur jam buvo rekomenduotas šešių savaičių gydymas dienos stacionare. Šį pavasarį jis pradėjo gydytis nervinę anoreksiją.
Iš pradžių L. Svirplys jautė atmetimo reakciją, manydamas, kad yra daug rimtesnių atvejų, kuriems tikrai reikia gydymo. Anoreksija jam asocijavosi su filmais ar ypač sunkiomis ligos stadijomis. Diagnozę priimti ir suprasti buvo sunku.
Pagrindinis proveržis įvyko pradėjus gilintis į savo alkio jausmą, apetitą ir kūno vaizdą. L. Svirplys suprato, kad nesąmoningai susiformavo tam tikri įsitikinimai apie savo išvaizdą ir maistą. Paaiškėjo, kodėl jo apetitas buvo daug mažesnis nei kitų – organizmas prisitaikė prie mažo maisto kiekio. Teko pripažinti, kad serga.
Gydymo metu vyko individualios ir grupinės psichologinės terapijos. Svarbiausia, ką suprato menininkas, – visi valgymo sutrikimai yra psichikos ligos, glaudžiai susijusios su psichologine sveikata, įsitikinimais ir gebėjimu tvarkytis su emocijomis.
Gydymo kursą baigęs L. Svirplys tęsia kelionę su dietologu, laikosi jo rekomendacijų ir lanko asmeninę terapiją. Jis pripažįsta, kad priaugti svorio ir laikytis mitybos plano kasdien reikia sąmoningų pastangų, ypač dirbant didelio streso aplinkoje.
„Kai nevalgai, kūnas ima valgyti tave patį. O aš noriu gyventi visaverčiai, kurti, būti energingas, todėl maistas man reikalingas kaip kuras“, – sako jis. Būtent kūryba ir noras pažinti pasaulį paskatino jį įsitraukti į gydymą.
Psichoterapeutė Veronika Mudėnaitė-Savickienė, viena Valgymo sutrikimų linijos įkūrėjų, paaiškina, kad valgymo sutrikimai dažniausiai prasideda paauglystėje. Jie leidžia nukreipti dėmesį nuo sunkių jausmų, tampa atrama ir leidžia jaustis išskirtiniu. Liga neretai tampa „draugu“, nepaliekančiu sergančiojo.
Didelę reikšmę turi savivertė: numestas svoris suteikia jausmą, kad kažkas pavyko, ir vertė pradedama sieti su kilogramais. Sergant anoreksija, svarbiausia tampa baimė priaugti svorio ir noras jį numesti. Išsikreipia kūno vaizdas: žmogus mato save didesnį, nei yra iš tikrųjų.
Pokyčiai apima nuolatinius šalčius, sunkumą sutelkti dėmesį, vengimą socialinių situacijų, kurios gali atskleisti kūną. Tai gali lemti vienišumą ir depresiją. Nors tai viena mirtingiausių psichikos ligų, V. Mudėnaitė-Savickienė teigia, kad ji yra įveikiama. Svarbu kreiptis pagalbos per pirmus trejus metus nuo simptomų pradžios, nes tuomet tikimybė pasveikti didesnė.
Nuo tada, kai diagnostikos kriterijai tapo neutralesni, vyrų valgymo sutrikimų diagnozių pasaulyje daugėja sparčiau nei moterų. Tačiau mokslininkų dėmesio jie vis dar sulaukia mažai. Vyrai dėl valgymo sutrikimų kreipiasi rečiau, tai siejama su menkomis žiniomis apie šias ligas ir didesne stigma. Vis dėlto delsti pavojinga, nes anoreksija sirgę vyrai nuo ligos pradžios vidutiniškai išgyvena trumpiau nei moterys.












