Koučerė ir fotomodelis Aurelija Ivanauskaitė bei vežimėlių tenisininkė Agnieška Toločko dalijasi savo patirtimis, siekdamos griauti įsisenėjusius stereotipus apie žmones su negalia. Abi moterys pabrėžia, kad viešojoje erdvėje kuo daugiau skirtingų žmonių atstovavimo, tuo mažiau lieka vietos išankstinėms nuostatoms.
Aurelijos gyvenimas pasikeitė po 18-ojo gimtadienio, kai ji susirgo meningokoko infekcija. Dėl ligos ir jos komplikacijų teko amputuoti dalį galūnių, ant kūno liko daugybė randų. Fotografija ir filmavimasis Aurelijai tapo ne tik veikla, kuria ji mėgavosi nuo vaikystės, bet ir būdu susigyventi su pasikeitusiu kūnu. „Dalijimasis nuotraukomis man pačiai tapo gijimo dalimi. Padėjo matyti ne deformuotą kūną, o daug išgyvenusį žmogų“, – sako ji. Aurelija kuria turinį, kurio pati pasigedo – viešumoje dominuoja siauras grožio suvokimas, reklamos ir socialiniai tinklai dažnai rodo visuomenės standartus atitinkančius kūnus. Moteris neslepia savo negalios, apie ją kalba su humoru ar atvirai, tačiau pabrėžia, kad svarbu gerbti ir kitų pasirinkimą neviešinti savo patirčių. Aurelija taip pat dirba koučere, kurioje svarbus vaidmuo tenka įgalinimui – ieškoti, kas stabdo, ir bandyti daryti tai, kas padeda.
Agnieška Toločko, turinti judėjimo negalią nuo gimimo, profesionaliai žaidžia vežimėlių tenisą ir atstovauja Lietuvai tarptautiniuose turnyruose. Sportas jai tapo ne tik aktyvia veikla, bet ir galimybe keliauti, populiarinti vežimėlių tenisą Lietuvoje. Ji pastebi, kad žmonėms kyla nuostaba, jog ji žaidžia lauko, o ne stalo tenisą. „Norėtųsi, kad žmonės galbūt pamatytų sportininką, kuris atstovauja Lietuvai, kuris sportuoja profesionaliai“, – sako ji. Net ir paprasti kasdienybės įrašai socialiniuose tinkluose sulaukia susidomėjimo – pavyzdžiui, pasidalijusi kelione traukiniu, sulaukė klausimų apie patogumą ir pritaikymą žmonėms su negalia. Agnieška norėtų daugiau pasakoti apie keliones, pasiruošimą joms, pagalbą oro uostuose, nes tokia informacija gali būti naudinga ne tik negalią turintiems žmonėms, bet ir jų šeimoms.
Abi moterys sutaria, kad visuomenės požiūris į žmones su negalia pamažu keičiasi, tačiau stereotipai yra tik viena iš daugelio problemų. Pasak Aurelijos, žmonėms su negalia tenka susidurti ir su savivertės sunkumais, informacijos trūkumu. Ji pabrėžia, kad svarbu ne tik visuomenės požiūris, bet ir tai, kaip žmonės patys save vertina. „Labai norisi tos drąsos ir leidimo sau būti, nes mums kartais atrodo, kad kažkas turi leisti tai daryti, parodyti, kaip daryti“, – apibendrina ji.
