Daugiau nei 35 metus Vilniaus švietimo sistema yra nuolatinių eksperimentų objektas. Šie eksperimentai, atliekami tarsi „ant gyvo organizmo“, kelia rimtų abejonių dėl jų pagrįstumo ir neretai primena savotišką švietimo sadizmą. Sunku suprasti, iš kur nuolat atsiranda naujų švietimo „gelbėtojų“ ir „ekspertų“, inicijuojančių dar vienas reformas, dažnai net nesuvokdami, nuo ko kadaise buvo pradėta, kokie buvo ankstesnių pertvarkymų rezultatai ir kokių tikslų iš tiesų siekiama.
2019 m. gegužę, po Remigijaus Šimašiaus pergalės mero rinkimuose, Laisvės partijos atstovai pradėjo plačią Vilniaus miesto savivaldybės administracijos reorganizaciją. Administracijos direktoriaus pareigas toliau ėjo Povilas Poderskis. Tuomet visuomenei buvo pristatyta „Lietuvos mastu precedento neturinti administracijos reorganizacija“, apie kurią ne kartą kalbėjo tiek R. Šimašius, tiek už reorganizacijos komunikaciją atsakingi savivaldybės atstovai. Jos metu buvo panaikinti dešimt departamentų, o didžiausiomis administracijos struktūrinėmis unitimis tapo skyriai.
Tačiau realybė pasirodė kitokia. Laisvės partijos inicijuojami nuolatiniai „kažkokie pokyčiai“ vietoj Vilniaus administracijos ir švietimo sistemos veiklos sustiprinimo sukėlė jų destabilizaciją. Užtenka prisiminti tuomečio kontroversiškojo vicemero Šilerio inicijuotas reformas ar 2025 m. mokyklų atrankos chaosą, kurio nesuvaldė už švietimą atsakingi vicemerai Donalda Meiželytė ir Vytautas Mitalas, sukeldami didžiulį suirutį tūkstančių šeimų gyvenime.
Akivaizdu, kad už švietimą atsakingi vicemerai nesugebėjo užtikrinti stabilios sistemos veiklos. Ir štai dabar, likus mažiau nei metams iki kadencijos pabaigos, siūloma grįžti prie modelio, kurio patys atsisakė prieš septynerius metus. Tai kelia pagrįstą klausimą: ar tai prisipažinimas, kad anuomet atlikta reforma buvo klaida, ar klaida daroma būtent dabar?
Švietimo sistema šiandien labiausiai stokoja ne kitos reformos, o stabilumo, nuoseklumo ir aiškios, ilgalaikės strategijos. Didžiausią žalą jai daro ne pokyčių trūkumas, o nuolatinis reformavimas vien dėl paties reformavimo. Administracijos darbuotojai turbūt ir šį kartą prisitaikys prie naujos struktūros. Tačiau visai kitaip atrodo beveik 300 Vilniaus švietimo įstaigų situacija, kurioms tokios pertvarkos reiškia neapibrėžtumą, papildomą administracinę naštą ir nuolatinį nežinojimą, ko tikėtis ateityje.
Susitikome su vadinamaisiais reformatoriais ir po susitikimo likome nemaloniai nustebinti – susidarėme įspūdį, kad trūksta aiškios vizijos, argumentų ir atsakymų į svarbiausius klausimus.
Apie reformos pristatymą
Susitikimo su reformos iniciatoriais metu tikėjomės aiškių atsakymų į klausimus dėl planuojamos Švietimo departamento reorganizacijos. Tačiau vietoj konkrečių sprendimų buvo pateikti bendri pareiškimai apie efektyvumą, procesų optimizavimą ir modernų valdymą. Neaišku, kaip po reorganizacijos veiks Švietimo departamentas, kurios funkcijos liks jo kompetencijoje, o kurios bus perduotos savivaldybės valdomoms įmonėms ar kitiems išoriniams subjektams, ir kokią pridėtinę vertę šie pokyčiai suteiks švietimo sistemai.
Priimant sprendimą dėl savivaldybės administracijos struktūros reorganizacijos, reikia įrodyti, kad ji prisidės prie savivaldybės tarybos patvirtintų strateginių tikslų ir veiksmų plano įgyvendinimo, pagerins administracijos veiklos efektyvumą ir bus ekonomiškai pagrįsta. Tokius sprendimus turėtų lydėti skaidri organizacinė ir ekonominė analizė, sąnaudų ir naudos vertinimas bei planuojamų pokyčių poveikio švietimo sistemai prognozė. Reformos pristatymo metu tokios informacijos nebuvo pateikta.
Apie procesų analizę ir reformos parengimą
Per pristatymą buvo informuota, kad procesų analizę atliko viena savivaldybės darbuotoja ir būsimo Švietimo departamento direktoriaus pareigas einantis kandidatas Vidmantas Mitkus. Nors pastarasis informavo, kad atsiribojo nuo Jaunimo skyriaus analizės, tačiau dalyvavo vertinant visą švietimo sritį, apimančią apie 300 švietimo įstaigų.
Reformos rengime dalyvavo ir savivaldybės įsteigtos įmonės, kurios ateityje gali perimti šių užduočių vykdymą. Šios aplinkybės suteikia pagrįstų priežasčių kvestionuoti atliktos analizės nepriklausomumą ir objektyvumą, kadangi šios įmonės gali būti suinteresuotos papildomų užduočių perėmimu ir papildomo finansavimo gavimu.
Taip pat nebuvo įtraukti strateginio planavimo specialistai, kurie galėtų įvertinti reformos atitiktį savivaldybės strateginiams tikslams, jos numatomą poveikį veiklos rezultatams, finansines pasekmes ir valdymo efektyvumą. Tokios apimties reforma reikalauja maksimalaus skaidrumo, nepriklausomo vertinimo ir aiškaus priimamų sprendimų pagrindimo.
Apie deklaruojamus taupymo sumanymus
Vienas pagrindinių argumentų, pateisinančių reformą, turėtų būti taupymas. Tačiau per pristatymą nebuvo pateikta jokių ekonominių skaičiavimų, leidžiančių įvertinti deklaruojamų naudos dydį.
Trumpuoju laikotarpiu sutaupyti galima tik neapmokant arba panaikinant pareigybes. Ilguoju laikotarpiu dalies užduočių perdavimas savivaldybės valdomoms įmonėms ar kitiems paslaugų teikėjams gali padidinti bendras išlaidas. Šios įmonės turės finansuoti savo administraciją, darbuotojų atlyginimus ir užtikrinti nuolatinę veiklą, o už jų teikiamas paslaugas mokės savivaldybė. Todėl be sąnaudų ir naudos analizės nėra pagrindo teigti, kad reforma duos realaus taupymo ar užtikrins efektyvesnį viešųjų lėšų panaudojimą.
Kaip veiks Švietimo departamentas po reorganizacijos?
Per pristatymą nebuvo pateikta aiški būsimo Švietimo departamento veiklos schema. Neaišku, kurios užduotys liks Departamento kompetencijoje, kurios bus perduotos kitoms institucijoms ar savivaldybės įmonėms, ir kaip bus organizuojamas jų koordinavimas, kontrolė bei atsakomybės ribos.
Pateikti tik pavieniai pavyzdžiai, kurie negali būti pagrindu visos sistemos reorganizacijos būtinybei pagrįsti. Jei iki šiol už švietimo valdymą atsakingi asmenys nesugebėjo aiškiai apibrėžti užduočių pavaldiems darbuotojams ir užtikrinti jų įvykdymo, kyla pagrįstas klausimas, kaip bus valdoma dar labiau išskaidyta sistema, kurioje funkcijos bus padalintos tarp Departamento, savivaldybės įmonių ir kitų išorinių subjektų.
Apie atsakomybę
Jau dabar dalis savivaldybės įsteigtų įmonių veikia gana savarankiškai, o jų veikla neretai koordinuojama tik formaliai – vadinamaisiais lūkesčių laiškais. Toks modelis neužtikrina aiškiai apibrėžtos atsakomybės ar veiksmingos rezultatų kontrolės.
Taigi kyla pagrįstų abejonių, ar šioms įmonėms papildomų užduočių perdavimas patobulins švietimo sistemos valdymą. Nepriklausomai nuo pasirinkto modelio, politinė ir administracinė atsakomybė už reformos rezultatus, jos pasekmes ir švietimo sistemos veikimą ir toliau teks savivaldybės merui ir administracijos direktoriui.
Apie užduočių perdavimą išoriniams subjektams
Dalis užduočių perdavimas savivaldybės įmonėms ar kitiems išoriniams paslaugų teikėjams neišvengiamai padidins trečiųjų šalių skaičių švietimo įstaigose, apsunkins atsakomybės pasidalijimą ir padidins administracinę naštą.
Iki šiol nepaaiškinta, kas vertins perduotų užduočių kokybę, analizuotų jų rezultatus, formuotų švietimo politiką ir atsakytų už netinkamai teikiamas paslaugas ar nepasiektus numatytus rezultatus.
Taip pat nebuvo atliktas reformos poveikio švietimo įstaigoms vertinimas, todėl nežinoma, kaip pokyčiai paveiks mokyklų veiklą, sprendimų priėmimo operatyvumą, darbuotojų darbo organizavimą ir ugdymo kokybę.
Papildomų užduočių perdavimas ir platesnis skaitmeninių sprendimų taikymas savaime nereiškia administracinės naštos mažinimo. Jei kartu neatsisakoma nereikalingų procedūrų, aiškiai neapibrėžiama atsakomybė ir neoptimizuojami procesai, kyla rizika, kad biurokratinė našta tik padidės, o jos vykdymas bus perkeltas į skaitmeninę erdvę. Tokiu atveju administravimo mastas nepasikeis, tik jo forma.
Apibendrinimas
Siūloma reforma labiau primena administracinį užduočių perkėlimą nei sistemiškai pagrįstą švietimo valdymo reformą. Nepateikta aiški būsimos sistemos veiklos schema, ekonominis pagrindimas, sąnaudų ir naudos analizė, pokyčių poveikio švietimo įstaigoms vertinimas ar skaidrus užduočių ir atsakomybės pasidalijimo modelis.
Taip pat neįrodyta, kad planuojami pokyčiai prisidės prie strateginių savivaldybės tikslų įgyvendinimo, pagerins švietimo įstaigų veiklos efektyvumą ar suteiks realios pridėtinės vertės švietimo bendruomenei.
Papildomų užduočių perdavimas savivaldybės įmonėms suteikia pagrįstų priežasčių abejoti atliktos analizės objektyvumu, kelia ilgalaikio išlaidų augimo, atsakomybės išskaidymo ir valdymo efektyvumo pablogėjimo riziką. Kartu kyla grėsmė, kad biurokratinė našta nebus sumažinta, o tik perkelta į skaitmeninę erdvę.
Todėl prieš priimant sprendimą būtina pateikti detalų organizacinį ir ekonominį reformos pagrindimą, sąnaudų ir naudos analizę, aiškų būsimos sistemos veiklos modelį ir poveikio švietimo įstaigoms vertinimą. Taip pat reikia įrodyti, kad planuojami pokyčiai yra proporcingi, atitinka strateginius savivaldybės tikslus ir suteiks realios pridėtinės vertės švietimo bendruomenei. Tik tuomet bus galima objektyviai įvertinti siūlomos reformos pagrįstumą ir naudą.
Toks Vilniaus vicemerų Donalda Meiželytės ir Vytauto Mitalo bandymas „iš viršaus“ primesti „permainas dėl permainų“ neveda švietimo į priekį, o parodo, kad sprendimų priėmėjai prarado ryšį su realybe ir bendruomenės poreikiais.
Vilniaus miesto tarybos narys, opozicijos lyderis Jaroslavas Kamińskis,
Lenkų rinkimų akcijos – Krikščioniškų šeimų sąjungos frakcijos narys
