Dirbtinis intelektas (DI) gali pasiūlyti pamokos planą ar užduotį, tačiau prasminga veikla gimsta tik tada, kai pedagogas ją įvertina, pritaiko mokiniams ir turi su kuo aptarti savo sprendimus. Kauno technologijos universiteto (KTU) edukologijos magistrantės Vestinos Kulėšaitės patirtis rodo, kad mokytojo augimui svarbios ne vien technologijos, bet ir žmonės, su kuriais galima tartis ir mokytis iš patirties.
Kauno technologijos universiteto (KTU) edukologijos magistrantė Vestina Kulėšaitė studijų metu rengė pamoką šeštokams, jungiančią geografiją, istoriją ir menus. Kurti veiklas jai padėjo ugdymui skirtas dirbtinio intelekto (DI) įrankis „EditAI“.
KTU, bendradarbiaudamas su „EditAI“, suteikia visiems KTU pedagogikos ir edukologijos studentams galimybę naudotis šiuo įrankiu visus mokslo metus. Šiuo metu beveik 250 KTU studentų gali naudotis „EditAI“ įrankiu rengdami įvairias ugdymo veiklas, tobulinti savo sumanymus ir kartu su dėstytojais vertinti, kaip technologijų pasiūlymus pritaikyti konkretiems mokiniams.
Nuo pamokos plano iki muziejaus edukacijos
V. Kulėšaitė iš pradžių planavo veiklas sutalpinti į 45 minutes, tačiau įrankis pasiūlė dviejų pamokų planą. Studentė jį peržiūrėjo: pakeitė užduočių eiliškumą, pakoregavo jų turinį ir papildė skaidres vaizdine medžiaga.
„Žinoma, reikėjo truputį pritaikyti pagal save, tačiau sukurta pamoka jau buvo beveik parengta naudoti“, – sako ji.
Vėliau viena iš studijų metu išbandytų idėjų persikėlė į jos darbą muziejinių edukacijų srityje. Rengdama veiklą trečiokams ir ketvirtokams, magistrantė pasirinko „EditAI“ pasiūlytą užduotį – suteikti nebenaudojamiems daiktams naują paskirtį.
Pirminiame plane buvo numatyta, kad įvairių nenaudojamų daiktų ar atliekų vaikai atsineš patys. Tačiau V. Kulėšaitė įvertino, kad tai gali būti nepatogu, todėl visas priemones edukacijos organizatoriai paruošė iš anksto. Atsisakyta ir dalies DI pasiūlytų didesnių ar brangesnių priemonių, pavyzdžiui, vazonų ar kibirėlių.
„Norėjome naudoti tai, ką galima lengvai rasti namuose. Be to, visos priemonės turėjo tilpti į kuprinę“, – pasakoja magistrantė.
Studijose parengtas planas tapo atspirties tašku, tačiau užduotį reikėjo pritaikyti jaunesniems vaikams, turimoms priemonėms ir muziejaus aplinkai.
Nuo atliekos iki lesyklėlės
Vaikai buvo suskirstyti į tris komandas. Viena gavo metalinę skardinę, kita – plastikinį buteliuką, trečia – kartoninį kiaušinių dėklą. Pasitelkę popierių, virvutes, klijus, žirkles, rašymo ir piešimo priemones, jie turėjo sugalvoti, kaip gautą daiktą prikelti naujam gyvenimui, sukurti prototipą ir, jei pakako priemonių, jį išbandyti.
Kiaušinių dėklas virto indeliais augalams sodinti, o metalinė skardinė – šviestuvo prototipu. Vaikai joje išbadė skylutes, išdekoravo paviršių ir planavo į vidų įdėti žvakutę.
Daugiausia laiko prireikė plastikinį buteliuką gavusiai komandai. Iš pradžių vaikai pasiūlė paprasčiausią sprendimą – nunešti jį į taromatą. Tačiau vėliau buteliuko apačią nukirpo, pritvirtino prie apverstos viršutinės dalies, padarė skylutes virvutei ir sukonstravo lesyklėlę.
Sukurtus daiktus vaikai galėjo pasiimti ir vėliau išbandyti mokykloje. Norėjusieji pasinaudoti iš kiaušinių dėklo pagamintais sodinimo indeliais žemių augalams ieškojo jau lauke.
V. Kulėšaitės teigimu, svarbiausias tapo ne pats galutinis daiktas, o jo kūrimo procesas. Vaikai svarstė, kaip panaudoti turimas medžiagas, ką ir kaip sujungti, ar jų sumanymas veiks. Nors buvo galima naudotis internetu, daugiausia jie rėmėsi savo idėjomis ir kritiniu mąstymu.
Dirbant komandomis teko ne tik kurti, bet ir tartis. Skirtingų idėjų netrūko, todėl vaikai turėjo išklausyti vieni kitus, ieškoti kompromisų ir kartu apsispręsti, kurį sumanymą įgyvendinti.
„Atrodo, tik viena idėja, o tiek laimės ir džiaugsmo suteikė vaikams visai dienai“, – sako V. Kulėšaitė.
Šiame procese svarbus buvo ir pokalbis su dėstytoja. „Aptarimas su dėstytoja padėjo sudėlioti visus taškus ir suprasti, ką bei kaip galima pritaikyti“, – sako magistrantė.
Ši patirtis parodo, kiek pedagogo sprendimų slypi už vienos iš pirmo žvilgsnio paprastos veiklos. DI pasiūlė pradinę idėją, tačiau žmogus turėjo įvertinti vaikų amžių, turimas priemones, veiklos aplinką ir nuspręsti, kiek laisvės palikti pačių mokinių kūrybai.
Svarbu turėti galimybę išbandyti
DI gali pasiūlyti pamokos planą, kelis užduoties variantus ar būdą sujungti skirtingus mokomuosius dalykus. Tačiau mokytojas turi įvertinti, ar pasiūlymas tinka jo klasei: ar mokiniai turi reikiamų žinių, ar pakaks laiko, kokios pagalbos jiems prireiks.
Net išsamiai aprašytas planas dar neatsako į visus šiuos klausimus. Todėl mokantis naudoti technologijas svarbu turėti galimybę išbandyti, koreguoti ir aptarti savo pasirinkimus.
„Išmokti naudotis švietimo technologijomis vieną kartą prie jų prisėdus sunku. Studentui reikia laiko išbandyti įrankį rengiant skirtingas veiklas, grįžti prie savo darbo ir aptarti jį su dėstytoju. Taip jis mokosi vertinti, ar pasiūlyta užduotis atitinka ugdymo tikslą, ar tinka konkretiems mokiniams ir ką būtina pakeisti“, – sako KTU Edukacinių tyrimų centro vadovė dr. Berita Simonaitienė.
Pokalbis su dėstytoju padeda pagrįsti savo pasirinkimus: kodėl pasirinkta būtent ši užduotis, ką ji padės suprasti mokiniams ir kaip bus galima pastebėti jų pažangą. Šie klausimai svarbūs rengiant kiekvieną pamoką, taip pat ir pasitelkus DI.
Su nauju metodu ar įrankiu mokytojas gali susipažinti seminare. Tačiau grįžus į klasę atsiranda konkrečių klausimų: kaip idėją pritaikyti skirtingai besimokantiems vaikams, ką daryti, jei veikla užtrunka, kaip pakeisti užduotį, kuri mokiniams pasirodo per sudėtinga?
KTU Pedagogikos centro „iSTEAM“ vadovė prof. dr. Eglė Staniškienė pabrėžia, kad galimybė apie tai pasikalbėti yra svarbi mokytojo profesinio augimo dalis.
„Nauja idėja tampa vertinga tada, kai mokytojas gali ją išbandyti ir suprasti, kaip ji pasiteisina jo klasėje. Jeigu po mokymų nebelieka su kuo aptarti kilusių klausimų, prarandame svarbią profesinio augimo dalį“, – sako ji.
Tam reikia laiko ir ryšių su žmonėmis, į kuriuos galima kreiptis: kolegomis, dėstytojais, kitais švietimo specialistais. Dalijantis patirtimi lengviau pastebėti, ką verta išlaikyti, o ką kitą kartą keisti.
Mokytojo augimas svarbus ir mokiniams
Mokytojui teikiama pagalba atsispindi jo kasdieniame darbe: kokias užduotis gauna vaikai, kaip jos paaiškinamos ir kaip atsižvelgiama į skirtingus mokinių poreikius. Todėl klausimas, kas padeda augti mokytojui, aktualus ir tėvams bei visiems, kuriems rūpi mokykla.
V. Kulėšaitės istorijoje susitiko DI pasiūlyta idėja, studentės kūrybiniai sprendimai ir dėstytojos grįžtamasis ryšys. Iš šio bendro darbo atsirado konkrečiai vaikų grupei pritaikyta veikla, kurioje vaikai ne tik kūrė, bet ir mokėsi tartis, kritiškai vertinti savo sumanymus bei ieškoti sprendimų.
Ši patirtis kviečia pagalvoti ir apie mokytoją palaikančią aplinką. Galimybė pasitarti, išbandyti sumanymą ir kartu aptarti rezultatą padeda stiprinti pasitikėjimą savo sprendimais. Iš tokių kasdienių profesinių pokalbių gali gimti kita prasminga veikla vaikams.
