Justo Sinicos kelias krepšinyje: nuo rankinio iki trenerio ir tėvo vaidmens

Kai per treniruotę pritrūksta dešimto žaidėjo, Justas Sinica pats apsivelka sportinę aprangą ir prisijungia prie auklėtinių. Pirmojoje Nostra.lt-RKL laidoje „Po krepšiu“ sulaukęs klausimo, kada nusprendė baigti krepšininko karjerą, treneris šyptelėjo: „Gal dar nebaigiau“.

Pirmasis Sinicos sportas buvo rankinis. Būdamas šešerių jis įsiprašė į trejais metais vyresnių vaikų treniruotes Zarasuose. Kai šeima persikėlė į Visaginą, rankinio būrelio ten nebuvo, o kol krepšinio treneris surinko grupę, Justas spėjo išbandyti aerobiką, plaukimą ir imtynes. „Buvau pats mažiausias komandoje“, – prisiminė Sinica.

Viskas pasikeitė sulaukus penkiolikos. Jo skaičiavimu, per vieną vasarą jis paaugo 22 ar 23 centimetrus ir rudenį į salę grįžo aukštesnis už visus komandos vidurio puolėjus.

Sinica išskyrė visą sezoną su Vilniaus „Lietuvos rytu“. Kartais aikštėje jis gaudavo vos pusę minutės, tačiau iki šiol prisimena, kaip prie pergalių galėjo prisidėti ir nuo suolo. „Kad ir paploji, kad ir draugą padrąsini“, – pasakojo jis.

Paklaustas, koks tėtis yra per sūnaus rungtynes, Sinica prisipažino: „Visko buvo“. Sūnui pradėjus lankyti krepšinį, du dešimtmečiai profesionalo patirties namuose didelio svorio neturėjo. Tėčiui ką nors patarus, sūnus kartais paaiškindavo, kad jo treneris žino geriau. Dabar, pasak Sinicos, sūnus jau pats klausia patarimo, o kartais jiedu ir aikštėje pasivaržo tarpusavyje.

Pasak Sinicos, šešiolikmečiui kartais užtenka pamėginti nugara į krepšį pasistumdyti su suaugusiu varžovu. Žaisdamas su bendraamžiais anksčiau subrendęs vaikinas gali dominuoti vien jėga. Kai gynėjo pastumti nebepavyksta, tenka sugalvoti, kaip jį apeiti ar pergudrauti. Būtent tokią pamoką, trenerio akimis, jaunimui duoda RKL.