Dronų pramonės augimas Lietuvai atveria galimybes plėtoti technologijų verslus ir kurti aukštesnės kvalifikacijos darbo vietas. Vilniaus universiteto Ekonomikos ir verslo administravimo fakulteto ekonomistas dr. Tomas Karpavičius pabrėžia, kad norint įsitvirtinti tarptautinėje rinkoje, būtina aiški specializacija, technologinės kompetencijos ir patikimos tiekimo grandinės. Jo vertinimu, pramonės nauda ekonomikai pasireikš per gebėjimą didinti produktyvumą ir kurti ilgalaikę paklausą turinčius sprendimus. „Lietuvai ši transformacija suteikia galimybę įsitvirtinti naujose aukštos pridėtinės vertės technologijų rinkose“, – teigia dr. T. Karpavičius.
Kinijos konkurencinis pranašumas
Vertindamas pasaulinę dronų rinkos konkurenciją, dr. T. Karpavičius išskiria Kiniją, kurios stiprybę lemia didelis gamybos mastas, tiekėjų koncentracija ir sukauptos technologinės kompetencijos. Šie veiksniai leidžia mažinti sąnaudas ir didinti produktyvumą. Kai vienoje vietoje veikia daug gamintojų ir jiems reikalingų tiekėjų, įmonės naudojasi aglomeracijos ekonomijos privalumais, kas ypač svarbu dronų gamyboje dėl reikalingų elektronikos komponentų ir įvairių technologijų. „Vien pastatyti dronų surinkimo gamyklą Europoje yra mažokai, jei siekiama konkuruoti su Kinija“, – pažymi ekonomistas. Jis akcentuoja, kad investicijas į gamybą turi lydėti gebėjimas kurti technologijas, tobulinti produktus ir užtikrinti komponentų tiekimą.
Europietiškas iššūkis: efektyvumas ir savarankiškumas
Europai plėtojant dronų pramonę, iškyla poreikis derinti ekonominį efektyvumą ir technologinį savarankiškumą. Nors pigesnė produkcija suteikia ekonominių pranašumų, priklausomybė nuo konkrečių tiekimo šaltinių gali tapti pažeidžiamumu. „Juk pigiausias tiekėjas nebūtinai geriausias, jei tam tikru momentu jis iš viso tampa neprieinamas“, – pabrėžia dr. T. Karpavičius. Renkantis tiekėją, svarbu įvertinti tiekimo tęstinumą ir galimą sutrikimų riziką. Šis klausimas susijęs su platesne Europos dilema, kaip spręsti, kokias kompetencijas ir gamybos galimybes svarbu turėti vietoje ir kaip jas išlaikyti konkurencingas.
Nauja pramonė – naujos darbo vietos ir kompetencijos
Dronų pramonės perspektyvos siejamos su naujomis darbo vietomis, tačiau dr. T. Karpavičius siūlo atkreipti dėmesį ir į reikalingus gebėjimus: inžinierių, programuotojų, duomenų analitikų, techninės priežiūros ir autonominių sistemų specialistų poreikį. Jis pastebi, kad technologijos gali pakeisti dalį darbo kitose šakose, keisdamos darbuotojų funkcijas ir reikalingas žinias. „Daug svarbiau, ar technologijos didins bendrą produktyvumą ir skatins aukštesnės kvalifikacijos darbo vietų kūrimą“, – teigia dr. T. Karpavičius. Todėl valstybės investicijos turėtų apimti inžinerinį švietimą, mokslinius tyrimus ir darbuotojų kompetencijų kėlimą.
Dronų pramonės plėtros varikliai: karas ir civilinė paklausa
Rusijos karas prieš Ukrainą, pasak dr. T. Karpavičiaus, smarkiai paspartino dronų pramonės plėtrą, valstybiniams užsakymams suteikiant pagrindą didinti pajėgumus ir investuoti į technologijas. Tačiau įmonėms svarbu įvertinti, kaip jų veiklą paveiktų pasikeitę gynybos poreikiai ir galimas karinės paklausos sumažėjimas. Spartus technologijų tobulėjimas skatina ieškoti pritaikymo sričių, kurios užtikrintų nuolatinį dronų poreikį per kasdienę ekonominę naudą. „Todėl ilgalaikė dronų pramonės sėkmė priklausys ne tik nuo karinių užsakymų, bet ir nuo gebėjimo kurti ekonominę vertę civiliniuose sektoriuose“, – rašo dr. T. Karpavičius. Jis mini žemės ūkį, energetiką, statybas ir logistiką kaip potencialias sritis, kuriose dronai gali padėti mažinti sąnaudas ar taupyti laiką.
Lietuvos vaidmuo dronų sektoriuje
Dr. T. Karpavičius Lietuvos galimybes dronų sektoriuje sieja su aiškia pramonės specializacija ir gebėjimu konkuruoti tarptautinėje rinkoje. Dronų sektorius apima įvairias veiklas – nuo techninės įrangos iki programavimo ir duomenų analizės. Svarbu nustatyti, kur Lietuvos kuriamos technologijos gali suteikti klientui apčiuopiamą naudą, remiantis kompetencijomis ir realiu rinkos poreikiu. Ekonomisto vertinimu, ilgalaikį konkurencingumą lems patikimos tiekimo grandinės ir gebėjimas pasiūlyti technologinių pranašumų. „Ekonominis principas išlieka toks pats: daugiausia uždirba ne tie, kas daugiausiai pagamina, o tie, kurie sugeba sukurti didžiausią pridėtinę vertę“, – pabrėžia dr. T. Karpavičius.
