Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurgijos klinikos konferencijų salėje vyko jautrus susitikimas, kurio metu trys ligoninės medikės pasidalino savo patirtimi, įgyta dešimties dienų stažuotės metu karo siaubiamoje Ukrainoje.
Moters ir vaiko klinikos vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos gydytojos Jurgita Pečiulytė, Emilija Valantinavičienė bei Vaikų skubiosios medicinos pagalbos skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja Gintarė Varpučenskytė dalinosi sukrečiančiais įspūdžiais ir naujomis žiniomis.
Tai – didvyriškas žingsnis
Respublikinės Šiaulių ligoninės direktorius Darius Praninskas išreiškė pasididžiavimą medikių drąsa, pavadindamas jų dalyvavimą stažuotėje karo siaubiamoje Ukrainoje „didvyrišku žingsniu“. Jis pabrėžė, kad ši misija suteikė neįkainojamos patirties, ugdė pareigos jausmą ir, svarbiausia, leido suteikti pagalbą tiems, kuriems jos labiausiai reikėjo – vaikams ir jų mamoms. Direktorius padėkojo medikėms už jų misiją ir pasidalinimą patirtimi, įteikdamas joms oficialias padėkas ir simbolinius atminimo suvenyrus – išgyvenimo krepšelius.
Medikių pagalba karo aukoms: vaikams ir suaugusiems
Gydytoja Emilija Valantinavičienė pristatė misijos detales. Šiauliečių komanda, kurią sudarė vaikų ligų gydytojai, slaugytojos ir vienas gydytojas oftalmologas, spalio 1–14 dienomis lankėsi Ukrainos rytinėje Dnipropetrovsko srityje. Pagrindinis tikslas buvo stebėti, kaip karo sąlygomis gydomi vaikai, tapę karo aukomis. „Pagrindinė žinia, kurią iš Ukrainos parsivežėme – kad mums visiems, nors ir nesame karo medikai, atėjus dienai X, teks dirbti ir teikti pagalbą nukentėjusiems“, – sakė E. Valantinavičienė.
Per dešimt dienų lietuvių komanda aplankė ir dirbo įvairiose įstaigose: Stabilizacijos punkte, Dnipro Mečnikovo ligoninėje, Dnipro šeimos ligoninėje, Zaporižės srities klinikinėje vaikų ligoninėje, Zaporižės miesto vaikų Nr. 5 ligoninėje bei Zaporižės karo ligoninėje. Taip pat jie keliavo Evakuaciniu traukiniu, kur ligonių evakuacija geležinkeliu paliko didelį įspūdį.
Medikės pastebėjo precizišką sužeistųjų srauto koordinavimą Ukrainoje, kur darbas vyksta paromis, o greitosios pagalbos automobiliai ir ligoninės (numeruotos ir specializuotos pagal patologijas) yra puikiai žinomi. Pacientų srautų skirstymas reikalauja akimirksnio sprendimų, kur vežti nukentėjusįjį. Medikėms buvo itin vertinga pamatyti visą grandinę: nuo sužeistojo paėmimo iš įvykio vietos, jo stabilizavimo, gydymo iki reabilitacijos ir protezavimo.
Sukrečianti realybė ir pamokos
Vaikų intensyviosios pagalbos skyriaus gydytoja Jurgita Pečiulytė atvirai pasidalijo emocine patirtimi, matydama kare nukentėjusius vaikus, kuriems pagalbos reikės ne tik dabar, bet ir ateityje – tiek fizinei, tiek psichologinei traumoms gydyti. „Po karo bus didžiulė bėda, liūdesys, kuris tęsis dar ilgai“, – sakė gydytoja.
J. Pečiulytė pabrėžė, kad ši patirtis privertė kitaip įvertinti savo, kaip specialistės, vaidmenį. Ji suprato, kad karo metu teks dirbti ne tik su vaikais, bet ir su suaugusiaisiais, todėl būtina tobulinti savo įgūdžius jau dabar, kad būtų pasirengusi dirbti ekstremaliose situacijose. Ji išmoko organizuoti darbą ekstremalioje situacijoje, kaip išbūti ir kaip saugoti save.
Gydytoja pastebėjo, kad Ukrainos medikai sukaupė milžinišką patirtį per daugiau nei ketverius metus trunkančią Rusijos agresiją, o Lietuvai dar reikia daug pasistengti. „Jau laukti nebereikia, karas nesibaigia. Būkime pasiruošę blogiausiam. Jei galime Ukrainai atiduoti pinigus – atiduokime, nes kai reikės atiduoti kūnus, bus labai blogai“, – griežtai, bet realistiškai situaciją vertino J. Pečiulytė.
Medikių ramybė, susikaupimas ir neįtikėtinas pasiaukojimas
Vaikų skubiosios medicinos pagalbos skyriaus slaugytoja Gintarė Varpučenskytė iš Ukrainos kolegų teigė išmokusi neįtikėtinos vidinės ramybės ir efektyvios komunikacijos ekstremaliomis sąlygomis. „Labai patiko jų ramybė – nesvarbu, kokios sunkumo būklės vaikui teikiama pagalba, medikai dirba labai susikaupę, tyliai, konkrečiai ir aiškiai. Į bendravimą ir komunikavimą nuo šiol skirsiu daug daugiau dėmesio ir savo darbe“, – pasakojo slaugytoja, pabrėždama, kad iš Ukrainos gydytojų skaudžių pamokų galima mokytis ir Lietuvoje.
G. Varpučenskytę sužavėjo Ukrainos ligoninių personalo pasiaukojimas. Gydytojai pasiliko dirbti net ir pasibaigus budėjimui, jei atvežami nauji sužeistieji, o kiti – savo noru skuba į pagalbą tiesiai iš namų.
Nors stažuotė buvo fiziškai ir emociškai sunki, medikės norėtų vėl savanoriauti Ukrainoje, kad gilintųsi į darbo organizavimo subtilybes kritinio personalo stygiaus ir ekstremalių iššūkių sąlygomis.
