2026 m. rugpjūčio 6 d. – Lietuvos pieno sektorius šiandien stovi kryžkelėje: pienas išlieka vienu svarbiausių kasdienio vartojimo maisto produktų, tačiau jį gaminantys žmonės vis dažniau svarsto pasitraukti iš pienininkystės. Žaliavinio pieno supirkimo kainų svyravimai, ryški derybinės galios nelygybė tarp gamintojų ir perdirbėjų bei sparčiai mažėjantis smulkiųjų ūkių skaičius kelia grėsmę ne tik atskirų ūkių, bet ir viso sektoriaus ateičiai.
Seimo narė, komentuodama situaciją, pabrėžė, kad pieno sektoriaus išsaugojimas yra ne tik žemės ūkio politikos, bet ir valstybės atsparumo klausimas. Todėl būtina ieškoti sprendimų, kurie užtikrintų sąžiningesnį sukurtos pridėtinės vertės pasidalijimą visoje pieno gamybos, tiekimo ir prekybos grandinėje.
Šiuo metu daugelis smulkiųjų pieno ūkių dirba ties išlikimo riba, o dalis jų jau yra priversti atsisakyti pienininkystės. Didžiausia problema išlieka nevienoda pieno tiekimo grandinės dalyvių derybinė galia. Žaliavinio pieno gamintojai dažnai neturi realių galimybių derėtis dėl supirkimo kainų, todėl, sumažėjus pieno produktų paklausai ar pasikeitus eksporto sąlygoms, pirmieji neigiamas pasekmes pajunta būtent ūkininkai, tuo tarpu gamybos sąnaudos (pašarų, energijos, veterinarijos paslaugų, darbo užmokesčio) išlieka didelės.
Siekiant sustiprinti žaliavinio pieno gamintojų padėtį, geriau subalansuoti smulkiųjų gamintojų ir pieno supirkėjų–perdirbėjų derybinę galią bei užtikrinti skaidresnę kainodarą, Seimas priėmė Lietuvos Respublikos nesąžiningos prekybos praktikos pieno sektoriuje draudimo įstatymą (dar vadinamą Pieno įstatymu), kuris įsigalios 2027 m. kovo 1 d. Vyriausybė ir žemės ūkio ministras iki šių metų pabaigos privalės parengti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Naujasis įstatymas siekia užtikrinti skaidresnius ir sąžiningesnius pieno pirkimo santykius. Juo siekiama užkirsti kelią nepagrįstam žaliavinio pieno supirkimo kainų mažinimui. Numatyta, kad kainos turės būti siejamos su objektyviais rinkos rodikliais, pavyzdžiui, eksporto produkcijos krepšelio verte, o ne vien su vienašališku pieno perdirbėjo sprendimu. Tikimasi, kad tai apsaugos pieno gamintojus, ypač smulkiuosius, nuo staigių kainų svyravimų žemyn.
Įstatymas taip pat numato aiškesnį sutarčių reglamentavimą. Pieno gamintojai galės rinktis neterminuotas arba terminuotas sutartis. Neterminuotose sutartyse už tą pačią gamybos sistemą pagamintam pienui turės būti mokama vienoda kaina, o priedų ir priemokų suma negalės viršyti 20 proc. pieno kainos. Kainas ar priedus bus galima keisti ne dažniau kaip kartą per mėnesį. Tiesiogiai į pieno perdirbimo įmonę pristatyto pieno supirkimo kaina negalės būti mažesnė už pieno, surenkamo tiesiogiai iš ūkių šaldytuvų, kainą.
Terminuotose sutartyse privalės būti aiškiai nustatyta jų trukmė, konkretus kainos dydis arba aiški kainos apskaičiavimo formulė. Pieno pirkėjai negalės vienašališkai nutraukti sutarties ar keisti jos sąlygų, taikyti nenumatytas nuoskaitas.
Nors žaliavinio pieno supirkimo kainos Lietuvoje iš dalies stabilizavosi, jos išlieka kritiškai mažos – maždaug trečdaliu žemesnės nei praėjusiais metais. Birželio mėnesį ES žaliavinio pieno kainos vidurkis buvo apie 42,3 ct/kg, tačiau Lietuvoje smulkiesiems gamintojams buvo mokama tik 10–12 ct/kg, vidutiniams – 23–25 ct/kg, o didžiausiems – virš 30 ct/kg. Tuo tarpu mažmeninėje prekyboje populiaraus 2,5 proc. riebumo pieno kaina svyravo nuo 1,49 iki 1,65 euro už litrą.
Dėl tokio kainų disbalanso susirūpinimą reiškia Lietuvos pieno gamintojų asociacija ir ūkininkų sąjungų atstovai, kurie teigia, kad dabartinė situacija primena lėtą žaliavinio pieno gamybos sektoriaus nykimą. Jie pabrėžia, kad ūkininkas paliekamas su trupiniais, kai žaliavinio pieno supirkimo kaina nesiekia savikainos, o energetikos ir pašarų kainų didėjimas muša rekordus, belieka vienas pasirinkimas – naikinti karvių bandas, kas yra ekonominė ir socialinė tragedija kaimo vietovėms.
Ateityje bus matyti, ar naujasis Pieno įstatymas padės atkurti didesnę pusiausvyrą tarp pieno gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų. Vis dėlto, problemos kaupėsi daugelį metų, todėl svarbu pažvelgti ir į bendrą sektoriaus situaciją. Be veiksmingų priemonių ir nuoseklios valstybės politikos, smulkiųjų pieno ūkių skaičiaus mažėjimo tendencija gali stiprėti, neigiamai paveikdama žemės ūkį ir šalies apsirūpinimą vietinės gamybos pieno produktais.
Nuo įstojimo į ES melžiamų karvių skaičius Lietuvoje sumažėjo 45,3 proc. 2026 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 199,6 tūkst. melžiamų karvių, o ūkių, laikančių karves, skaičius sumažėjo nuo 200 tūkst. iki 14,6 tūkst. Per pastaruosius metus veiklą kasmet nutraukia apie 1600–1740 pieno ūkių, dauguma kurių yra smulkūs (iki 5 karvių), sudarantys apie 71,3 proc. visų šalyje likusių pieno ūkių. Šie ūkiai traukiasi sparčiausiai, nes neatlaiko žemų kainų ir augančių kaštų. Dėl jaunimo nenoro perimti šio sunkaus darbo, pieno gamybos rinką perima žemės ūkio bendrovės, kooperatyvai ir konsoliduoti šeimos ūkiai.
Spartus smulkiųjų pieno ūkių nykimas gali turėti strateginių pasekmių Lietuvai. Nors smulkieji gamintojai pagamina vis mažiau pieno, bendra pieno gamyba Lietuvoje nemažėja didžiųjų gamintojų sąskaita. Tačiau pieno perdirbimo įmonės, nenorėdamos mokėti aukštesnių pieno supirkimo kainų Lietuvos gamintojams, didelius žaliavinio pieno kiekius perka iš Latvijos gamintojų, mokėdamos jiems didesnes kainas. Tokia politika didina Lietuvos priklausomybę nuo importuojamo pieno, mažina šalies atsparumą ir silpnina nacionalinį apsirūpinimą maistu krizinių situacijų metu.
Šio įstatymo projekto rengėjai nagrinėjo ir užsienio šalių praktiką, siekdami riboti situacijas, kai žemės ūkio produktai superkami už kainą, nepadengiančią gamybos sąnaudų. Tačiau Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl nesąžiningos prekybos praktikos šiuo metu tokio privalomo draudimo nenumato. Kai kurios ES valstybės narės (Prancūzija, Ispanija, Slovakija) yra įtvirtinusios nuostatas, susijusias su draudimu pirkti žemės ūkio produktus už kainą, mažesnę nei gamybos savikaina, tačiau praktinė patirtis rodo teisinių ir praktinių iššūkių. Vokietijos institucijos rekomendavo vengti tokio draudimo dėl neigiamo poveikio rinkoms ir galimo prieštaravimo ES konkurencijos teisės aktams.
Tikėtina, kad Europos Komisija svarstys galimus direktyvos pakeitimus, susijusius su gamintojų apsauga ir sąžiningesniu supirkimo kainų paskirstymu. Lietuva, pirmininkaudama ES Tarybai 2027 m. sausio – birželio mėnesiais, galėtų organizuoti ir pravesti šio siūlymo svarstymus.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, Seimo Kaimo reikalų komitetas pritarė siūlymui grįžti prie Pieno įstatymo tobulinimo šį rudenį. Bus svarstoma, ar įtraukti prekybininkus į reguliavimo sritį ir ar įtraukti nuostatas, kad pieno supirkimo kaina neturėtų būti žemesnė už vidutinę (orientacinę) pieno gamybos savikainą, apskaičiuotą pagal Žemės ūkio ministerijos patvirtintą metodiką, kuri turėtų tapti derybų pagrindu.
Norint, kad įstatymas subalansuotų pieno kainas ir apgintų gamintojus, būtina įtraukti mažmeninės prekybos įmones (prekybos tinklus), nes būtent ten nusėda didelė galutinės kainos dalis (38–39 proc. pagal VĮ ŽŪDC skaičiavimus). Dabartinis reguliavimas daugiausia orientuotas į gamintojų ir perdirbėjų santykius, neapimdamas visos tiekimo grandinės.
Lyginant su Lenkija, Lietuvos vartotojai moka aukštą kainą už geriamąjį pieną, tačiau iš jos žaliavinio pieno gamintojai praktiškai negauna naudos. Siūloma išanalizuoti Prancūzijos ir Ispanijos patirtį ir, suderinus su ES teise, uždrausti prekybos tinklams parduoti pieno produktus nuostolingai ir taikyti antkainius, kurie verčia perdirbėjus spausti gamintojus parduoti produkciją žemiau savikainos.
Tik sureguliavus visą grandinę – nuo gamintojų, perdirbėjų iki prekybininkų – bus pasiekti teigiami rezultatai pieno kainodaroje. Prekybos tinklai turėtų būti teisiškai įpareigoti reaguoti į energijos ir žaliavų kainų padidėjimą, kad perdirbėjai turėtų iš ko mokėti gamintojams. Tokios priemonės turėtų būti taikomos įvertinus jų suderinamumą su ES teise, konkurencijos principais ir vartotojų interesais.
Jei oficialūs pieno gamybos kaštų indeksai pakiltų tam tikru procentu, prekybos tinklai privalėtų peržiūrėti sutartis su tiekėjais ir proporcingai padidinti pieno produktų kainas, taip užtikrinant, kad pakilus gamybos sąnaudoms, prekybos tinklai negalėtų vienašališkai nustatyti žemų kainų.
Pieno įstatymas yra „saugos diržas“, tačiau per didelis suveržimas gali padaryti rinką neefektyvią. Pieno sektoriaus problemų neišspręs vien ūkininkų ir perdirbėjų santykių reglamentavimas; tik įtraukus visus grandies dalyvius ir užtikrinus skaidresnį kainų pasidalijimą bus sukurta tvari sistema.
Priimtas Pieno įstatymas yra svarbus žingsnis, tačiau tai neturėtų būti galutinis reformos taškas. Lietuvos pieno sektoriaus ateitis priklausys nuo gebėjimo sukurti subalansuotą sistemą, kurioje atsakomybę ir naudą dalytųsi visi grandies dalyviai. Tik užtikrinus sąžiningesnį vertės pasidalijimą bus galima išsaugoti konkurencingą pieno gamybą, gyvybingą kaimą ir Lietuvos gebėjimą apsirūpinti vietine pieno produkcija.
Pieno sektoriaus ateitį lems ne tik stebimos kainos ar priimti teisės aktai, bet ir tai, ar Lietuvoje išliks pakankamai žmonių, norinčių ir galinčių tęsti pieno gamybą bei išlaikyti gyvybingas kaimo bendruomenes.
