Nacionalinis saugumas dažnai suprantamas per karinius pajėgumus, gynybos biudžetą ir sienų apsaugą. Tačiau Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektorė ir Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentė prof. dr. Inga Žalėnienė pabrėžia kitą, ne mažiau svarbią valstybės saugumo dimensiją – žmogų ir jo gebėjimą savarankiškai mąstyti, atskirti faktus nuo manipuliacijų, pasitikėti demokratija ir atsakingai veikti krizinėse situacijose. Šiame kontekste kritinis mąstymas tampa svarbia XXI amžiaus gynybos forma.
Pasak Žalėnienės, švietimas yra esminė valstybės atsparumo ir nacionalinio saugumo dalis, o ne tik atskira socialinės politikos sritis. Didinant atsparumą neužtenka pasiruošti fizinėms ekstremalioms situacijoms; svarbu ugdyti gebėjimą gelbėtis patiems, nes grėsmės ateina ne tik iš išorės. Rusijos karas Ukrainoje yra ne tik „išorinis“ veiksnys, bet ir realybė, kurios padariniai jaučiami informaciniame, kibernetiniame, ekonominiame, socialiniame ir klimato srityse.
Visuomenės susiskaldymas, nepasitikėjimas institucijomis, manipuliavimas emocijomis ir dezinformacijos skleidimas didina realias grėsmes. Rugsėjo 11-osios įvykių 25-metis primena, kad net ir galingiausios valstybės neturi absoliučių saugumo garantijų. Atspari visuomenė yra ne ta, kuriai nieko blogo nenutinka, bet ta, kuri geba veikti sudėtingose situacijose, laiku suteikti pagalbą, atsigauti po krizių ir sparčiai įveikti jų padarinius. Tam būtini ne tik modernūs ginklai ar technologijos, bet ir žmonės, mokantys jais atsakingai naudotis, turintys valią priešintis agresoriui ir išmintingai veikti krizės sąlygomis.
Šios savybės ugdomos šeimoje, mokykloje ir bendruomenėje. Universitetų misija turėtų peržengti vien kvalifikuotos „darbo jėgos“ rengimą. Pasak Žalėnienės, terminas „darbo jėga“ ir požiūris į žmogų kaip į „prekę“ yra atgyvenę. Nors ateities profesijų poreikis nenuspėjamas, naujoms technologijoms kurti ir valdyti reikalingi įvairių sričių specialistai. Nepaisant to, kad socialiniai ir humanitariniai mokslai bei kultūra dažnai lieka nepakankamai finansuojami, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) rizikos ir atsparumo tyrimuose akcentuoja socialinį kapitalą, pasitikėjimą ir pilietinį dalyvavimą.
Aukštosios mokyklos turėtų rengti ne tik profesionalus darbo rinkai, bet ir atsparios valstybės piliečius – gebančius vertinti informaciją, suprasti demokratinių institucijų veikimą, išlaikyti savarankišką mąstymą ir prisiimti atsakomybę už valstybės ateitį. Universitetai, kaip žinių ir ekspertizės laboratorijos, tiria kylančias grėsmes ir teikia valstybei ekspertines žinias. Investicija į universitetus ir darnų švietimo sistemos funkcionavimą yra investicija į valstybės vystymąsi, konkurencingumą ir gebėjimą išlikti laisvai, demokratiškai bei atspariai. Socialiniai ir humanitariniai mokslai, padedantys suprasti žmogų, visuomenę ir valstybę, yra itin svarbūs valstybės atsparumui.
Lietuvos istorija rodo, kad valstybingumas kuriamas žmonių sąmonėje, o šiuolaikinės geopolitinės aplinkybės reikalauja parengti žmones, galinčius išlaikyti ir stiprinti Lietuvos valstybingumo tradiciją. Universitetai veikia kaip valstybės „ankstyvojo perspėjimo sistema“, padedanti atpažinti grėsmes ir numatyti krizes. Mažai valstybei, negalinčiai konkuruoti materialiniais ištekliais, svarbiausia yra žinojimas, kaip rasti geriausius sprendimus sudėtingose situacijose. Todėl Lietuvos universitetų kokybė ir konkurencingumas yra strateginio atsparumo klausimas.
Galutinis tikslas – ugdyti žmogų, kuris geba savarankiškai mąstyti, bendradarbiauti, naudotis technologijomis neprarandant intelektinės autonomijos, atpažinti melą, suprasti ir ginti savo teises bei prisiimti atsakomybę. Investicija į švietimą lemia, ar krizės akivaizdoje turėsime pasitikinčių žmonių, gebančių išlaikyti stiprią, laisvą ir atsparią valstybę. Svarbiausias klausimas – ar studentas pasirengęs išlikti laisvas, kritiškai mąstantis ir atsakingas pilietis, kai valstybė susidurs su krize, nes nuo to priklauso Lietuvos ateitis.
