Jau 108 metai, kai 1918 m. vasario 16 d. buvo atkurta Lietuvos valstybė. Šiemet ši diena sutampa ir su dar viena reikšminga sukaktimi – lygiai prieš 75 metus iš Vakarų pasaulio radijo bangomis Sovietų Sąjungoje įkalinta Lietuva pirmą kartą išgirdo „Amerikos balso“ transliaciją lietuvių kalba. Apie šių transliacijų istoriją ir jų reikšmę okupuotoje Lietuvoje pasakoja Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytoja ir Lietuvos vyriausioji archyvarė doc. Inga Zakšauskienė.
„Amerikos balsas“: nuo Antrojo pasaulinio karo transliacijų iki lietuviškų laidų pradžios
Pasak istorikės, iš pradžių „Amerikos balsas“ (angl. Voice of America) buvo įsteigtas kaip trumpalaikis projektas. Pirmosios laidos, kuriomis buvo informuojama apie karo eigą, į eterį išėjo 1942 m. vasario 25 d. ir nebuvo nutrauktos per visą Antrąjį pasaulinį karą. Jo metu transliacijos vyko bulgarų, čekų, vengrų, lenkų, rumunų, slovakų bei serbų–kroatų kalbomis. Pasibaigus karui, visos transliacijos buvo sustabdytos, o „Amerikos balsas“ perduotas JAV Valstybės departamentui.
„Amerikos balso“ lietuvių kalbos redakcija buvo įsteigta 1951 m. Vašingtone. Redakcijos vadovu paskirtas Konstantinas Jurgėla, jo pavaduotoju – Juozas Laučka, o politikos komentatoriumi – Kazys Grinius, trečiojo Lietuvos prezidento Kazio Griniaus sūnus.
„Tikslingai ir simboliškai parinktą Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dieną – Vasario 16-ąją – JAV radijo stotis „Amerikos balsas“ pradėjo pirmąją transliaciją lietuvių kalba. Pirmoji laida buvo tarsi radijo bangomis vykdoma ekskursija į taiką, laisvę ir teisingumą visiems“, – pasakoja doc. I. Zakšauskienė.
„Amerikos balsas“ daugiau nei pusę amžiaus buvo ne tik vienas iš alternatyvių žinių šaltinių sovietų Lietuvos visuomenei, gyvenusiai informacinio vakuumo sąlygomis, bet ir kanalas, kuriuo sistemiškai per geležinę uždangą skverbėsi vakarietiškos idėjos. JAV vyriausybė, suprasdama, kad Baltijos šalyse buvo prasidėjęs stiprus rusifikacijos procesas ir aktyvi sovietų valdžios vykdoma antiamerikietiška propaganda, 1952 m. atidarė lietuvių kalbos redakcijos skyrių Miunchene, kuris buvo uždarytas šeštojo dešimtmečio pabaigoje. Iš pradžių buvo transliuojamos 15 min. trukmės „Amerikos balso“ laidos lietuvių kalba, kurios Lietuvoje buvo girdimos kasdien nuo 19.45 iki 20.00 val.
Pirmųjų „Amerikos balso“ transliacijų politinė žinia okupuotai Lietuvai
Dėstytoja pažymi, kad pirmojoje lietuviškoje „Amerikos balso“ laidoje, skirtoje okupuotai Lietuvai, į jos besiklausiusius lietuvius kreipėsi JAV oficialus valstybės pareigūnas – užsienio reikalų viceministras visuomeniniams reikalams Edvardas Baretas. Jis, sveikindamas „Amerikos balso“ transliacijų lietuvių kalba pradžią, patvirtino, kad susirūpinimas dėl lietuvių padėties jaučiamas JAV vyriausybėje, ir priminė 1940 m. liepos 23 d. JAV vyriausybės pareiškimą, smerkiantį SSRS bandymą pavergti Baltijos šalis.
Pasak vyriausiosios archyvarės, svarbiausia laidoje perduota žinutė buvo užtikrinti sovietų Lietuvos gyventojus, kad JAV nepripažįsta šalies okupacijos. Ši žinia tarsi „raudonas siūlas“ siejo kiekvieną „Amerikos balso“ laidą. Vėlesnėse transliacijose taip pat buvo primenama, kiek dienų buvo praėję nuo Lietuvos okupacijos, minimos ir švenčiamos svarbiausios dar nepriklausomos Lietuvos šventės.
„Pirmojoje „Amerikos balso“ laidoje taip pat kalbėjo nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vašingtone Povilas Žadeikis. Jis, lietuviškai sveikindamas tautiečius, džiaugėsi, kad tuo, kiek laisvasis pasaulis Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dienai teikė svarbos: „Ateis laikas, ir Lietuva vėl bus laisva. Teisė ir teisybė visados laimi – jos yra mūsų pusėje. Tragiškoji Lietuvos padėtis yra gerai žinoma Vakarų pasauliui, kuris žiūri su didžiausia užuojauta“. Pirmojoje radijo laidoje, kalbėdamas Lietuvos gyventojams, P. Žadeikis taip pat užtikrino, kad Amerikos tauta stipriai palaikė Lietuvos laisvę, o JAV vyriausybė nepripažino okupacijos“, – pasakoja doc. I. Zakšauskienė.
Kai radijo klausymas virsta rezistencijos forma
Istorijos fakulteto dėstytoja teigia, kad nors lietuviškų „Amerikos balso“ transliacijų politinė ir simbolinė reikšmė buvo nenuginčijama, ankstyvuoju laikotarpiu auditorija Lietuvoje buvo gana ribota. Radijo imtuvų skaičius po karo Lietuvoje buvo nedidelis, nes sovietų valdžia dalį jų buvo konfiskavusi, tačiau žinia apie lietuvišką „Amerikos balsą“ sklido iš lūpų į lūpas. Išskirtiniu įvykiu tapo 1951 m. ruduo, kai Vilniaus geležinkelio stoties perone baltais dažais ant asfalto buvo užrašytas „Amerikos balso“ dažnis. Dalis klausytojų apie laidas lietuvių kalba iš už Atlanto sužinojo tiesiog reguliuodami imtuvo dažnių skalę. Nemažai prie „Amerikos balso“ ir kitų Vakarų radijo stočių populiarinimo prisidėjo ir pati sovietinė valdžia, itin aštriai kritikuodama vadinamuosius priešiškus balsus sovietinėje spaudoje.
„Manoma, kad „Amerikos balso“ klausydavosi apie trečdalis suaugusių Lietuvos gyventojų. Yra bendrų paskaičiavimų, kad Sovietų Sąjungoje iš Vakarų sklindančių radijo balsų įprastą dieną klausydavosi apie 25 mln. gyventojų, o lietuviai buvo vieni didžiausių šių transliacijų „vartotojų“ visos SSRS mastu. Didžiausias „Amerikos balso“ privalumas buvo tas, kad iki septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėtų Laisvosios Europos radijo laidų tai buvo vienintelė iki nuolatinių Vatikano radijo transliacijų, radijo stotis, transliavusi lietuvių kalba“, – patikslina doc. I. Zakšauskienė.
Istorikė apibendrina, kad Vakarų radijo transliacijos įvardijamos kaip vienas iš veiksnių, vedusių Sovietų Sąjungą griūties link ir prisidėjusių prie Lietuvos nepriklausomybės atgavimo: „Maskvos Helsinkio grupės įkūrėja Liudmila Aleksejeva pabrėžė, kad užsienio radijo transliacijos atvėrė alternatyvų informacijos ir idėjų kanalą, nutraukusį oficialiosios propagandos monopolį. Pasak jos, „tironija bijo naujų idėjų ir tiesos“, o Vakarų radijo balsai ženklino sovietinės ideologijos pabaigos pradžią.“
„Lietuvos atveju „Amerikos balso“ transliacijos buvo daugiau nei informacijos šaltinis. Neatsitiktinai pirmoji laida lietuvių kalba nuskambėjo būtent Vasario 16-ąją, Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dieną. Jos tapo ilgalaikiu ryšio su laisvuoju pasauliu palaikymo mechanizmu, padėjusiu išsaugoti politinės nepriklausomybės idėją. Klausymasis virto nebylia, bet atkaklia kasdienės rezistencijos forma, kuri, nors ir nematoma, kaupė patirtį, lūkesčius ir kalbą ateities laisvei“, – „Amerikos balso“ reikšmę apibendrino vyriausioji archyvarė.
