Nors podagra nėra sezoninė liga, rudenį susiduriama su keliais veiksniais, galinčiais lemti jos paūmėjimą ir didinti priepuolių riziką. Pasaulyje liga per tris dešimtmečius išplito daugiau nei penktadaliu, todėl vis aktualesni tampa savalaikė diagnostika ir ilgalaikė ligos kontrolė. „Hila“ gydytoja reumatologė Marija Montvydaitė atkreipia dėmesį, kad podagrą vis dar gaubia daugybė klaidingų įsitikinimų, kurie gali apsunkinti jos atpažinimą ir gydymą.
Rudenį didėja rizikos veiksnių įtaka
Gydytojos teigimu, aiškaus podagros sezoniškumo nėra, tačiau atvėsus orams keičiasi kasdieniai įpročiai, turintys didelės įtakos.
„Žemesnėje temperatūroje uratų kristalų tirpumas mažėja, todėl jie labiau linkę kauptis sąnariuose, esančiuose toliau nuo kūno centro. Taip pat rudenį vartojame mažiau skysčių, dažniau pasirenkame sotesnį maistą ir mažiau judame“, – aiškina M. Montvydaitė.
Atvėsus orams silpniau jaučiame troškulį, todėl sumažėja suvartojamų skysčių kiekis. Tai svarbu, nes didelė dalis šlapimo rūgšties pasišalina iš organizmo per inkstus.
Keičiasi ir mityba – lengvesnius vasaros patiekalus dažniau pakeičia sotesnis, daugiau mėsos turintis maistas. Mažesnis fizinis aktyvumas gali prisidėti prie svorio augimo ir metabolinių sutrikimų, glaudžiai susijusių su podagra.
Staigus priepuolio atsiradimas: nuo neskausmingo vakaro iki sunkumo prisiliesti ryte
Pasak M. Montvydaitės, vienas išskirtinių podagros požymių yra itin staigi priepuolio pradžia. Skirtingai nei sergant kitomis sąnarių ligomis, simptomai gali išsivystyti vos per kelias valandas.
„Žmogus gali vakare nueiti miegoti nejusdamas jokių simptomų, o ryte pabusti dėl intensyvaus sąnario skausmo ir tinimo. Kartais skausmas būna toks stiprus, kad jį gali sukelti net lengvas prisilietimas, pavyzdžiui, antklodės“, – pasakoja gydytoja.
Dažniausiai pažeidžiamas kojos didžiojo piršto pamatinis sąnarys, tačiau podagra gali prasidėti ir čiurnoje, kelyje ar kituose pėdos sąnariuose. Pirmieji priepuoliai nebūtinai būna labai stiprūs – kartais jie trunka trumpai ir praeina savaime.
M. Montvydaitė pabrėžia, kad podagra nėra vien vyresnių vyrų liga. Ja serga ir moterys, ypač po menopauzės, o turint genetinį polinkį ar tam tikrus metabolinius sutrikimus liga gali pasireikšti ir jaunesniems asmenims.
Mičiai apie podagrą
Vienas dažniausių mitų – galimybė patvirtinti ar atmesti podagrą vien pagal šlapimo rūgšties koncentraciją kraujyje.
„Ūmaus podagros priepuolio metu šlapimo rūgšties koncentracija gali būti normali ar net sumažėjusi. Todėl normalus tyrimo rezultatas neatmeta diagnozės. Lygiai taip pat padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija dar nereiškia, kad žmogus būtinai serga podagra“, – teigia M. Montvydaitė.
Padidėjusi šlapimo rūgšties koncentracija be podagrai būdingų simptomų vadinama besimptome hiperurikemija. Diagnozuojant vertinamas ne tik tyrimo rezultatas, bet ir priepuolio pobūdis, gretutinės ligos bei rizikos veiksniai. Esant reikalui, atliekamas sąnarių ultragarsinis tyrimas, leidžiantis įvertinti tiek aktyvų uždegimą, tiek uratų kristalų sankaupų, būdingų podagrai, požymius.
Kitas paplitęs įsitikinimas – kad podagra yra tiesiog netinkamos mitybos pasekmė.
„Nors gyvenimo būdas turi įtakos, podagros nereikėtų laikyti vien netinkamos mitybos liga. Griežtos dietos dažnai nėra nei tikslingos, nei tvarios, o jei reikalingas šlapimo rūgštį mažinantis gydymas, vien mitybos pokyčiai jo nepakeis“, – sako gydytoja.
Anot jos, sergant podagra rekomenduojama riboti raudonos mėsos ir subproduktų, tam tikrų rūšių žuvų (pvz., silkės), jūrų gėrybių, fruktoze saldintų gėrimų ir alkoholio (ypač alaus bei stipriųjų gėrimų) vartojimą. Taip pat svarbu pakankamai vartoti skysčių, palaikyti normalų kūno svorį ir reguliarų, individualiai toleruojamą fizinį aktyvumą. Ūmaus priepuolio metu uždegti sąnariui geriausia suteikti ramybę.
Gydymo pradžia gali sutapti su priepuolių padažnėjimu
Paradoksalu, tačiau gydymo pradžioje podagros priepuoliai gali laikinai padažnėti. Pasak gydytojos, tai nereiškia, kad vaistas netinka ar pablogino ligą.
„Mažėjant šlapimo rūgšties koncentracijai, audiniuose susikaupusios uratų sankaupos pradeda mobilizuotis, todėl gydymo pradžioje priepuolių gali laikinai pagausėti. Dėl to gydymas pradedamas nuo mažos dozės ir ji laipsniškai didinama“, – aiškina M. Montvydaitė.
Taip pat klaidinga manyti, kad prasidėjus priepuoliui, reikia nutraukti vartojamą šlapimo rūgštį mažinantį vaistą. Jei pacientas nuolat vartoja, pvz., alopurinolį, gydymas paprastai tęsiamas, o ūmus uždegimas gydomas atskirai.
Ilgalaikio gydymo tikslas – pasiekti ir išlaikyti pakankamai mažą šlapimo rūgšties koncentraciją. Dažniausiai siekiama mažesnės nei 360 µmol/l koncentracijos, o sergant sunkesne podagra – mažesnės nei 300 µmol/l.
„Svarbiausia, kad pacientas metų metus nesigydytų tik nuo pavienių priepuolių. Ilgalaikis tikslinės šlapimo rūgšties koncentracijos palaikymas gali padėti uratų kristalams palaipsniui ištirpti, o priepuoliams – visiškai išnykti“, – sako gydytoja reumatologė.
