Didžiausioje praktinėje saugumo konferencijoje „Saugumo kodas 2026“, vykusioje VILNIUS TECH erdvėse, Nacionalinės gaisrinės saugos asociacijos vadovas Martynas Matulevičius griežtai perspėjo dėl realios civilinės saugos būklės šalyje. Jo pranešimas „Klaidos įrenginėjant priedangas ir slėptuves. Įranga, sistemos, sprendimai“ atskleidė, kad masinis priedangų ženklinimas gyventojams suteikia tik klaidingą saugumo jausmą, o pavojaus atveju gali tapti spąstais.
Ekspertas teigė, kad visuomenei demonstruojamas „popierinis pasirengimas“, ataskaitų „varnelės“ ir tūkstančiai lipdukų ant pastatų durų neatitinka šiuolaikinio karo greičio. „Lipdukas ant durų nesulaiko skeveldrų, nesustabdo smūgio bangos, nefiltruoja dūmų ir negamina deguonies. Už tų durų šiandien slypi tik šventas tikėjimas, kad kaip nors prasisuksime, ir elementarių inžinerinių žinių trūkumas“, – kalbėjo M. Matulevičius.
72 valandų pasiruošimo doktrina: pasenęs Šaltojo karo reliktas
M. Matulevičius kritikavo ir laiko sampratos klaidą, lemiančią netinkamą infrastruktūros paruošimą. Nors prekės ženklas „LT72“ nurodo asmeninį piliečio pasirengimą trims paroms, priedangų įrengime aklai bandoma remtis Skandinavijos patirtimi, kurios civilinės saugos vadovas numato reikalavimą priedangą aktyvuoti per 72 valandas. Ekspertas abejojo, ar Lietuva turi tokias tris paras, turint omenyje, kad šalyje nėra buferinės zonos, o šiuolaikiniame kare nuo pavojaus signalo iki priedangos liktų vos kelios minutės. „Mūsų realybėje priedanga arba veikia per nulį minučių, arba jos apskritai nėra“, – konstatavo jis.
CVPIS duomenys atveria realybę: apversta inžinerinė piramidė
Remdamasis Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos (CVPIS) duomenimis, ekspertas parodė, kad savivaldybės ir valstybinės įstaigos dažnai atlieka paprastus remontus (glaistymą, dažymą, grindų klojimo, šviestuvų montavimo darbus), vietoje to, kad užtikrintų būtiną inžinerinę apsaugą. Jis pabrėžė, kad pasaulinė praktika, įtvirtinta Šveicarijos ir Suomijos reglamentuose, reikalauja griežtos nuo išorinio kiauto link vidaus einančios apsaugos hierarchijos: konstrukciniam kiautui, angų apsaugai, filtroventiliacijai, ryšiui ir tik galiausiai apdailai bei komfortui. „O Lietuvoje pradedama nuo penkto žingsnio – nudažome sienas, paliekame kiauras angas, neturime filtrų, bet raportuojame apie pasirengimą. Tai nėra civilinė sauga, tai biudžeto lėšų įsisavinimas kuriant dekoracijas“, – teigė M. Matulevičius.
Langų plėvelių iliuzija: vietoje apsaugos – skriejanti „giljotina“
M. Matulevičius sukritikavo ir populiarią apsauginių plėvelių klijavimo ant langų praktiką. Jis paaiškino, kad tarptautiniai sertifikatai, kuriuos pateikia tiekėjai, taikomi visai sistemai (su sustiprintais rėmais, tvirtinimais ir stiklo fiksavimo sistemomis), o ne plėvelei ant įprasto plastikinio lango. Pasak jo, sprogimo banga, paveikusi tokį langą, visą stiklo paketą išsvies į patalpos vidų kaip „giljotiną“, sukeldama mirtiną pavojų.
Vėdinimas ir ryšys – mirtinos pasirengimo spragos
Ekspertas taip pat išskyrė deguonies tiekimo ir ryšio palaikymo problemas. Sandariose patalpose be specialaus oro tiekimo deguonies pakanka vos porai valandų, o įprasta ventiliacija kelia pavojų, nes gali pritraukti mirtinus dūmus ar sugadinti klausą per smūgio bangą. Ryšio problema yra ta, kad patalpa tampa Faradėjaus narvu, dingsta mobilusis ryšys, o be pasyviųjų kartotuvų ar autonominių kabelinių linijų žmonės lieka nežinioje.
Trys principai tikram saugumui pasiekti
Apibendrindamas M. Matulevičius paragino valdžią, vystytojus ir verslą pereiti nuo imitacijos prie realių inžinerinių reikalavimų: atsisakyti 72 valandų paruošimo iliuzijos, laikytis griežtos inžinerinės saugumo hierarchijos ir reikalauti atsakomybės iš tiekėjų, tikrinant pilnus sisteminių bandymų protokolus. „Tikras inžinerinis saugumas kainuoja brangiau nei kosmetinis remontas. Tačiau didžiausia kaina, kokią galime sumokėti – tai kaina už saviapgaulę tą dieną, kai žmonės turės vos septynias minutes pasislėpti ir pamatys, kad buvo apgauti“, – reziumavo asociacijos vadovas.
