Lapkričio 14-ąją, Pasaulinę diabeto dieną, Vilniuje vyko simbolinė eisena „Kartu kiekviename žingsnyje“. Renginys siekė atkreipti dėmesį į kasdienius iššūkius, su kuriais susiduria diabetu sergantys žmonės, tačiau kurie dažnai lieka nepastebėti aplinkinių – nuo būtinybės rūpintis sveikata mokykloje iki baimės atskleisti diagnozę darbovietėje.
Eisena prasidėjo prie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos. Joje dalyvavo diabetu sergantys vaikai ir suaugusieji, jų artimieji, bendruomenę palaikantys vilniečiai. Vėliau vyko edukaciniai pranešimai ir bendruomenės veiklos. Renginyje svečiavosi iniciatyvos „Skirtingos spalvos“ įkūrėjas Dalius Stankevičius ir turinio kūrėja, žinoma kaip Cukrinė Lapė, Laura Gedgaudaitė-Domarkienė, pristatė dirbtinio intelekto galimybes.
Diabeto aktualumą rodo ir sergamumo statistika. Higienos instituto duomenimis, 2025 m. Lietuvoje cukriniu diabetu sirgo daugiau kaip 174 tūkst. žmonių. Per 2014–2023 m. laikotarpį diabetu sergančių vaikų skaičius šalyje išaugo 34,8 proc., o suaugusiųjų – 34,4 proc.
Kai telefonas pamokoje yra medicinos priemonė
Vaikų ir jaunimo diabeto klubo „Diabitė“ valdybos pirmininkas Kristijonas Šešelgis pabrėžė, kad viena sunkiausiai suprantamų dalių gyvenime su diabetu yra nuolatinis, išoriškai nematomas dėmesys savo sveikatai. Gliukozės rodiklius, maistą, fizinį aktyvumą ir insulino poreikį tenka vertinti visą parą, taip pat ir mokykloje.
„Vaikas pamokoje gali pažvelgti į telefoną ne dėl to, kad žaidžia, o dėl to, kad jame mato gliukozės jutiklio duomenis. Nukritus gliukozės kiekiui jam gali prireikti nedelsiant išgerti sulčių ar suvalgyti saldainį. Vis dėlto pasitaiko situacijų, kai mokinys dėl telefono viešai sudrausminamas, o būtinybė pavalgyti palaikoma taisyklių nepaisymu ar išskirtine privilegija“, – pasakoja K. Šešelgis.
Nesupratimas gali pasireikšti ir žeidžiančiais palyginimais, o suaugusieji, bijodami prisiimti atsakomybę, ne visada leidžia vaikui dalyvauti sporto pamokose, išvykose ar varžybose.
„Papildomas dėmesys vaiko saugumui neturėtų virsti jo atskyrimu. Diabetu gyvenantis vaikas gali mokytis, sportuoti, keliauti ir dalyvauti bendrose veiklose. Svarbiausia, kad mokykla žinotų individualius jo poreikius, būtų pasirengusi tinkamai reaguoti ir neleistų ligai tapti vaiko tapatybę apibrėžiančia etikete“, – teigia K. Šešelgis.
Jis akcentavo, kad paprastas paaiškinimas padeda išvengti baimės ir patyčių. Bendraklasiams svarbu žinoti, kad 1 tipo diabetas nėra užkrečiamas, neatsiranda dėl suvalgytų saldumynų, o medicinos priemonės ir kai kurios išimtys klasėje padeda vaikui saugiai pasirūpinti savo sveikata.
„Šeimoms, pirmą kartą išgirdusioms vaiko diagnozę, labai svarbu pamatyti, kad jos nėra vienos. Kiti panašią patirtį turintys žmonės gali suteikti ne tik praktinių žinių, bet ir labai reikalingą emocinę atramą. Vaikams taip pat svarbu sutikti bendraamžių ir vyresnių jaunuolių, kurie gyvena su diabetu, sportuoja, studijuoja ir siekia savo tikslų“, – sakė K. Šešelgis.
Tyrimas: 4 iš 10 diabetu sergančių darbuotojų patiria neigiamą elgesį darbe
Su diabetu susiję socialiniai iššūkiai nesibaigia mokykloje. Tarptautinės diabeto federacijos užsakymu atlikta apklausa, kurioje dalyvavo 1 400 diabetu sergančių suaugusiųjų septyniose šalyse, atskleidė, kad apie 40 proc. respondentų dėl diabeto yra patyrę neigiamą elgesį darbovietėje.
Beveik trečdalis (32 proc.) svarstė palikti darbą, o 28 proc. nurodė negavę pertraukų ar laisvo laiko, reikalingo pasirūpinti su diabetu susijusiais poreikiais. Dar 23 proc. teigė dėl savo būklės praradę profesinio tobulėjimo ar mokymosi galimybių. Šis tyrimas atliktas užsienio šalyse, todėl jo rezultatai tiesiogiai neatspindi Lietuvos darbuotojų situacijos.
Darbdaviams siūlo pradėti nuo praktinės edukacijos
Pasak „Dexcom Lietuva“ vadovo Ramūno Stanišausko, dalis nepatogių situacijų darbovietėse kyla ne dėl blogų ketinimų, o dėl žinių apie diabetą trūkumo. Todėl jo vadovaujamoje organizacijoje darbuotojams rengiamos edukacinės veiklos apie ligą ir kasdienius su ja gyvenančių žmonių poreikius.
„Organizacijoje kalbame ne tik apie tai, kas yra diabetas, bet ir nagrinėjame konkrečias situacijas: kodėl darbuotojui gali reikėti pažvelgti į telefoną, pavalgyti susitikimo metu ar padaryti neplanuotą pertrauką. Taip pat aptariame, kaip reaguoti pablogėjus kolegos savijautai, kada pasiūlyti pagalbą ir ko geriau nespręsti už patį žmogų. Tokia praktinė edukacija pasiteisina – kolegoms lengviau suprasti vieniems kitus, lieka mažiau nejaukių klausimų ir klaidingų interpretacijų“, – teigia R. Stanišauskas.
Kitoms organizacijoms R. Stanišauskas pataria pradėti nuo pokalbio su pačiu darbuotoju: iš anksto aptarti, kaip reikėtų reaguoti pablogėjus jo savijautai, kas apie sveikatos būklę gali žinoti ir į ką kreiptis prireikus pagalbos.
„Svarbu išgirsti, kokios pagalbos jam iš tikrųjų reikia, gerbti jo privatumą ir nekurti vienodų taisyklių visiems. Du su ta pačia diagnoze gyvenantys žmonės darbe gali turėti visiškai skirtingų poreikių“, – pabrėžia organizacijos vadovas.
Jo teigimu, tokios edukacijos apie diabetą ir atviri pokalbiai naudingi ne tik su diabeto diagnoze gyvenantiems kolegoms.
„Tyrimai rodo, kad įtrauktis ir kalbėjimas apie pažeidžiamas darbuotojų grupes padeda ir kitiems kolegoms jaustis saugesniems. Ypač tai aktualu jaunesniems darbuotojams, kuriems vis dažniau svarbios darbdavio vertybės, prasmės jausmas darbe“, – sako jis.
„Dexcom Lietuva“ ir Vaikų ir jaunimo diabeto klubas „Diabitė“ bendradarbiauja nuo bendrovės veiklos Lietuvoje pradžios. Įmonės darbuotojai prisideda prie šeimų ir jaunimo vasaros stovyklų, edukacinių užsiėmimų bei bendruomenės susitikimų organizavimo.
