„Tikrai verta vykti į užsienį – vien pažintys su žmonėmis ir patirtys, praplečiančios akiratį, atperka viską“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto (PMDF) trečiakursis Mantas Bonda, šiuo metu pagal mainų programą studijuojantis Kanadoje. Tai jau trečioji jo tarptautinė mobilumo patirtis iš eilės.
Per pastaruosius pusantrų metų Mantas spėjo atlikti „Erasmus+“ praktiką Lietuvos Respublikos ambasadoje Romoje, studijuoti politiką Milano universitete ir šiuo metu semestrą leidžia Reginos universitete Kanadoje. Pasak Manto, kiekviena patirtis buvo skirtinga, tačiau visos jos padėjo jam geriau suprasti savo profesinius tikslus ir tai, kaip tarptautinė patirtis gali praturtinti jo ateities kelią Lietuvoje.
Atsakingos užduotys ir neįkainojama patirtis
Pirmoji Manto tarptautinė patirtis buvo „Erasmus+“ praktika Lietuvos Respublikos ambasadoje Romoje, Italijoje. Jis susirado praktiką aktyviai ieškodamas galimybių ir kalbėdamasis su dėstytojais. „PMDF reguliariai dalinasi informacija apie praktikos ir darbo galimybes, ypač institucijose, susijusiose su politika. Tereikia pasakyti, kad nori išvykti – galimybių yra. Jei nusiųsite el. laišką ambasadai, sakydami, kad norėtumėte ten atlikti praktiką, jie paprastai iškart atsakys, džiaugdamiesi išgirdę iš jūsų ir klausdami, kada galite atvykti“, – sako studentas.
Per savo trijų mėnesių praktiką jis dirbo kartu su visa ambasados komanda: padėjo organizuoti kultūrinius renginius, bendradarbiavo su kultūros atašė, vertė įvairius dokumentus ir vertėjavo susitikimų metu. Vienas įsimintiniausių įvykių buvo vertimas Lietuvos užsienio reikalų ministrui Kęstučiui Budriui. „Tai buvo mano pirmoji praktika, ir iškart gauti tokį atsakomybės lygį buvo gana bauginanti, bet tuo pačiu metu tai buvo neįkainojama patirtis“, – prisimena Mantas.
Praktikos metu jam taip pat teko atlikti emociškai sunkesnes užduotis: jis rengė užuojautos laiškus Ukrainos ambasadai Italijoje. „Kai kas kelias dienas susiduri su karo realybe per žuvusiųjų skaičių ir tragiškus žmonių likimus, tai tikrai veikia“, – sako jis.
Vis dėlto, jo bendra praktikos patirtis Lietuvos ambasadoje Italijoje buvo tikrai sėkminga – vėliau jam net buvo pasiūlytas darbas.
Italų kalba, akcentas ir šalies pasirinkimas
Italija jam buvo natūralus pasirinkimas iš dalies dėl kalbos – Mantas yra pusiau italas, todėl savo pirmajam tarptautiniam mobilumui jis pasirinko šalį, kurioje galėtų laisvai bendrauti vietine kalba. Tačiau studentas sako, kad galų gale jo pusiau itališka kilmė jam nelabai „padėjo“.
„Tai netgi gali būti tam tikra problema, nes Lietuvoje, kai pradedu kalbėti, žmonės mato mane kaip užsienietį, o Italijoje taip pat neatrodau kaip vietinis – pavyzdžiui, Milane žmonės dažnai supainiodavo mane su vokiečiu. Taigi ne visada jaučiuosi visiškai priimtas nei Lietuvoje, nei Italijoje“, – sako studentas, apibūdindamas iššūkius.
Per praktiką Lietuvos ambasadoje Italijoje Mantui taip pat teko priprasti prie gana skirtingo Romos akcento. „Buvo tikrai sunku priprasti; kai pirmą kartą atvykau, nesupratau pusės to, ką žmonės sako. Bet po kelių mėnesių ten praleistų, mano tėvai ir kiti giminaičiai Italijoje pastebėjo, kad aš pats pradėjau kalbėti su Romos akcentu. Buvo gana juokinga“, – su šypsena sako jis.
Po trijų mėnesių praktikos Romoje Mantas išvyko studijuoti į Milano universitetą, kur praleido keturis mėnesius gilindamas savo politikos mokslų žinias.
Draugai užsienyje ir itališkas gyvenimo tempas
„Man labai pasisekė, kad susipažinau su italų studentais, kurie buvo atvykę į VDU, todėl turėjau draugų ir jų šeimų tiek Romoje, tiek Milane, į kuriuos galėjau kreiptis pagalbos“, – prisimena Mantas. Jis pataria visiems, kurie svarsto apie tarptautinį mobilumą kitose šalyse, susipažinti su studentais iš tų šalių, studijuojančiais VDU.
„Jei galvojate apie Prancūziją, Italiją ar Ispaniją, VDU yra daug studentų iš tų šalių. Lengva užmegzti ryšį su jais, jie visada ieško žmonių, su kuriais galėtų praleisti laiką ar tiesiog pasikalbėti. Ir tikrai nepakenks turėti vieną ar du pažįstamus šalyje, į kurią planuojate vykti“, – pataria studentas.
Mantas pažymi, kad Milane, esančiame Šiaurės Italijoje, žmonės yra labiau „lietuviški“ – šiek tiek santūresni ir labiau organizuoti.
„Kita vertus, Romoje niekada nežinai, kada kas nors pakvies tave pavalgyti ar pasivaikščioti. Sunku priprasti prie tokio tempo. Ir prie paties miesto dydžio – žmonės yra labai šilti, draugiški ir svetingi, bet jų yra tiek daug, kad per tris mėnesius, kuriuos ten praleidau, jaučiausi taip, tarsi niekada negalėčiau ištrūkti už miesto ribų“, – prisimena studentas skirtumus tarp žmonių, kuriuos sutiko dviejuose Italijos miestuose.
Didžiausias skirtumas studijose: tempas ir savarankiško darbo apimtis
Šiuo metu Mantas studijuoja Kanadoje pagal mainų programą ir visą semestrą praleis universitete Reginoje, toliau gilindamas savo politikos mokslų žinias.
Paklaustas, kuo jo studijos VDU skiriasi nuo studijų universitetuose Milane ir Kanadoje, Mantas sako, kad didžiausias skirtumas yra ne paskaitų turinys, o tempas ir didelis savarankiško darbo kiekis.
„Kiekvienai klasei reikia perskaityti vieną ar du skyrius iš ilgų, sudėtingų akademinių knygų, todėl reikia laiko ne tik perskaityti, bet ir suprasti tai, ką perskaitei. Gana sunku suspėti su tempu, rasti laiko tinkamai pasiruošti kiekvienai dienai, ir nuolat nerimauji, kad gali ką nors pamiršti ar supainioti skirtingas knygas, reikalingas skirtingoms klasėms“, – dalijasi savo patirtimi Mantas.
Pasak jo, VDU dėstytojai paskirsto darbo krūvį proporcingiau. „Manau, kad mūsų dėstytojai tikisi, kad studijuosite savarankiškai ir imsitės iniciatyvos giliau domėtis tuo, ką studijuojate. Man šis požiūris labiau patinka, nes jis artimesnis mano pačios mokymosi stiliui“, – sako Mantas.
Jis taip pat atkreipia dėmesį į studijas kanadiečių anglų kalba kaip papildomą iššūkį: „Mano studijų programa VDU taip pat dėstoma anglų kalba, bet čia vis tiek girdi savo kurso draugus, o Kanadoje anglų kalba yra labai skirtinga. Nors esu įsitikinęs savo anglų kalbos įgūdžiais, vis tiek turiu nuolat būti budrus ir įsitikinti, kad viską teisingai supratau.“
Kanados šaltis ir neįtikėtinai draugiški žmonės
Kai Mantas pirmą kartą atvyko į Kanadą, jis nustebo, kad kanadiečiai, nors ir šaltesni bei ramesni už italus, vis dėlto yra neįtikėtinai draugiški. „Įeini į parduotuvę ir visi klausia, kaip tau sekasi, kaip praėjo tavo diena. Tu net nežinai, ar jie tikisi išsamaus atsakymo, ar tikrai turėtum pradėti pasakoti jiems, ką darai ir kodėl perki tuos konkrečius daiktus. Pirmosiomis dienomis tai atrodė labai neįprasta“, – prisimena Mantas.
Jį taip pat nustebino tai, kad per oficialius universiteto renginius vietiniams čiabuviams padėkojama už tai, kad jie leidžia naudoti jų žemę. „Neturime nieko panašaus nei Lietuvoje, nei kitur Europoje, nes mes patys esame vietiniai gyventojai, todėl ši tradicija man buvo vienas įdomiausių dalykų“, – sako jis.
Kitas dalykas, kuris nustebino Mantą, buvo didelis studentų iš Lotynų Amerikos skaičius universitete. „Yra apie 20 studentų iš Meksikos, o bendras mainų studentų skaičius yra 60. Būtent šis meksikiečių kontingentas, sudarantis trečdalį tarptautinių studentų, palaiko visų energiją ir šilumą“, – sako Mantas. O šilumos Kanadoje tikrai reikia: jis sako jau patyręs -45°C temperatūrą.
„Nuėjome pasižiūrėti šiaurės pašvaistės, bet nebuvo įmanoma išbūti lauke ilgiau nei dešimt minučių. Niekada nesu patyręs tokio šalčio“, – prisimena jis. Todėl jis labai apsidžiaugė, kai temperatūra tapo šiek tiek labiau pažįstama pagal Lietuvos standartus. „Juokinga sakyti, kad „sušilo“, nes pakilo tik iki -6°C, bet Kanada iš tikrųjų yra tokia šalta, kad negalėčiau čia gyventi. Taip pat negalėčiau gyventi Italijoje, nes ten per karšta. Lietuva, kalbant apie temperatūrą, yra puikus šių dviejų šalių derinys“, – sako jis.
Nauda, kuri nusveria bet kokias baimes
Paklaustas, ar verta vykti į užsienį studijuoti ar atlikti praktiką, Mantas neabejoja. „Manau, kad visi studentai, net ir tie, kurie niekada nevyksta į tarptautinį mobilumą, tikrai žino, kad verta vykti“, – sako jis.
Jis nurodo baimę atsidurti nepažįstamoje aplinkoje kaip pagrindinę priežastį, kodėl studentai nusprendžia nevykti į užsienį studijų metu. „Tikrai nėra lengva. Tai jau trečiasis mano mobilumas iš eilės, nes noriu išnaudoti visas galimybes, bet pradedu jaustis šiek tiek pavargęs. Visada nauji draugai, nauja aplinka – viskas nauja“, – dalijasi savo patirtimi studentas.
Tačiau Mantas tvirtina, kad studentai neturėtų bijoti šių iššūkių, nes galimybės ir nauda juos nusveria.
„Be to, visada bus žmonių, į kuriuos galite kreiptis pagalbos – tiek VDU Tarptautinių ryšių departamente, tiek savo studijų ar praktikos vietoje.
O blogiausiu atveju visada yra galimybė atšaukti savo mobilumą ir grįžti į Lietuvą, jei tampa per sunku, jei nepatinka kultūra ar kyla kitų problemų“, – pataria jis kitiems studentams, kurie svarsto apie mobilumo galimybes.
Nėra vietos kaip namai
Nors Mantas visas tris savo tarptautinio mobilumo patirtis apibūdina kaip labai vertingas, jis sako supratęs, kad nenorėtų likti gyventi nei Kanadoje, nei Italijoje.
„Kanadoje per šalta, o Italijoje per daug chaoso ir per daug žmonių. Nors esu pusiau italas ir tikrai gerai sutariu su kitais italais, kultūriniai skirtumai yra per dideli, o žmonės čia, atrodo, per daug nesijaudina dėl laiko švaistymo ar darbo“, – sako jis ir priduria, kad gyvenimas Lietuvoje yra paprastesnis, šalis yra mažesnė ir viskas yra labiau prieinama.
„Ir yra patriotizmas – juk ne veltui pasirinkau studijuoti politiką, ir būtent šioje srityje noriu tęsti savo kelią“, – sako studentas.
