Lietuvoje vis daugiau kalbama apie demografinę krizę, mažėjantį gimstamumą ir šeimų stiprinimą. Ieškoma priežasčių, kodėl jauni žmonės atidėlioja sprendimą susilaukti vaikų, o valstybė svarsto įvairias priemones, galinčias paskatinti šeimas augti. Tačiau šiose diskusijose dažnai lieka nuošalyje vienas svarbus klausimas – kaip iš tikrųjų atrodo kasdienis vaiko auginimas šeimoje ir kokia atsakomybės dalis tenka kiekvienam iš tėvų.
Nors visuomenėje vis dažniau kalbama apie partnerystę ir lygiavertį vaidmenų pasidalijimą, realybėje daugelis šeimų vis dar susiduria su gana tradiciniu modeliu, kai didžioji dalis vaiko priežiūros, buities organizavimo ir emocinio rūpesčio tenka mamai. Tai nėra vien klausimas apie tai, kas daugiau keičia sauskelnes ar dažniau gamina vakarienę. Psichologai ir šeimų konsultantai jau ne vienerius metus kalba apie vadinamąjį nematomą emocinį darbą – nuolatinį planavimą, prisiminimą, organizavimą ir atsakomybės laikymą savo galvoje. Kas užregistruos vaiką pas gydytoją? Kas prisimins darželio šventę? Kas pasirūpins drabužiais, vaistais, gimtadienio dovana ar papildomu būreliu? Dažnai šie klausimai tampa vieno žmogaus atsakomybe, net jeigu iš šalies atrodo, kad šeima gyvena labai šiuolaikiškai.
Šią realybę ypač stipriai pajunta šeimos, auginančios mažus vaikus. Daugelis mamų atvirai kalba apie vienišumo jausmą, nuovargį ir patirtį, kai pagalbos ratas aplink jauną šeimą tampa vis mažesnis. Jei anksčiau vaikų auginime dažniau dalyvaudavo seneliai, giminaičiai ar kaimynystė, šiandien nemaža dalis šeimų gyvena atskirai nuo artimųjų arba net kituose miestuose. Vis dažniau girdime frazę, kad šeimos nebeturi „kaimo“, kuris padėtų auginti vaikus. Tokiose situacijose ypatingą reikšmę įgauna ne išorinė pagalba, o partnerio įsitraukimas.
Tyrimai nuosekliai rodo, kad aktyvus tėčio dalyvavimas vaiko gyvenime yra naudingas ne tik vaikui, bet ir visai šeimai. Didesnis tėčių įsitraukimas siejamas su geresne mamų emocine savijauta, mažesne perdegimo rizika, stipresniu poros tarpusavio ryšiu ir geresniais vaikų emocinės raidos rodikliais. Kitaip tariant, kalbėdami apie tėvystę, kalbame ne tik apie vyrų teisę būti su vaikais, bet ir apie visos šeimos gerovę.
Pastaraisiais metais Lietuvoje buvo žengtas svarbus žingsnis siekiant skatinti aktyvesnę tėvystę. Nuo 2023 metų įsigaliojo vadinamieji „neperleidžiami” vaiko priežiūros atostogų mėnesiai, skirti būtent tėčiams. Statistika rodo, kad jų įsitraukimas pamažu auga, tačiau pokytis nėra toks spartus, kokio buvo tikėtasi. Viešojoje erdvėje dažnai sudaromas įspūdis, kad tėčiai paprasčiausiai nenori pasinaudoti šia galimybe, tačiau kalbantis su šeimomis atsiskleidžia kur kas sudėtingesnis paveikslas.
Viena dažniausiai minimų priežasčių yra finansinė. Nors neperleidžiamais mėnesiais mokama išmoka yra gana palanki, daliai šeimų ji vis tiek reiškia mažesnes pajamas dėl taikomų išmokų „lubų“. Jeigu tėtis uždirba daugiau nei šalies vidurkis, šeimos biudžetas gali reikšmingai sumažėti. Jaunoms šeimoms, kurios moka būsto paskolas, augina mažus vaikus ir susiduria su augančiomis pragyvenimo išlaidomis, tai tampa labai rimtu argumentu atsisakyti šios galimybės.
Ne mažiau svarbi ir darbo kultūros problema, apie kurią garsiai kalbama retai. Nors įstatymai suteikia teisę tėčiams išeiti vaiko priežiūros atostogų, nemažai vyrų pasakoja susiduriantys su neigiamomis nuostatomis darbovietėse. Kai kuriose organizacijose vis dar vyrauja požiūris, kad vyras pirmiausia turi būti darbuotojas ir šeimos aprūpintojas, todėl jo sprendimas kuriam laikui pasitraukti iš darbo vertinamas skeptiškai. Vadovaujančias pareigas užimantys vyrai neretai baiminasi, kad ilgesnės atostogos gali paveikti jų karjeros galimybes ar santykius su darbdaviu. Nors apie tai kalbama mažai, būtent ši tema dažnai iškyla diskusijose su tėčiais.
Vis dėlto lygiavertė partnerystė prasideda ne nuo dokumentų ar statistikos lentelių. Ji prasideda namuose, kasdieniuose susitarimuose ir požiūryje į tėvystę. Vis dar dažnai girdime sakinius: „mama geriau moka nuraminti vaiką“, „mama žino, ko jam reikia“, „tėtis padeda“. Tačiau pats žodis „padeda“ jau suponuoja, kad pagrindinė atsakomybė priklauso kažkam kitam. Jeigu norime stipresnių šeimų, turime keisti ne tik sistemas, bet ir kalbą, kuria apie jas kalbame.
Galbūt šiandien svarbiausias klausimas nėra tai, kiek tiksliai tėčių pasinaudoja vaiko priežiūros atostogomis. Svarbesnis klausimas – kokią žinią apie tėvystę siunčiame visuomenei. Ar tėtis vis dar suvokiamas kaip pagalbininkas, ar kaip lygiavertis vaiko augintojas? Nuo atsakymo į šį klausimą priklauso ne tik tėčių įsitraukimas, bet ir tai, kaip jausis šeimos, kurias valstybė taip aktyviai siekia stiprinti.
Daugiau informacijos apie projektą „Lygiavertė partnerystė šeimoje auginant mažamečius vaikus“, jo veiklas ir iniciatyvas galima rasti:
www.namumama.lt/lygiaverte
Taip pat kviečiame pažiūrėti socialinį klipą „Tėčiai“, kuriame kalba patys vyrai apie tėvystę, partnerystę ir kasdienius pasirinkimus šeimoje:
https://youtu.be/sKyhAPU3fE8?si=-TS64bnrBMfr_kRv
—
Finansuojama Europos Sąjungos lėšomis. Tačiau išreiškiamas požiūris ar nuomonė yra tik autoriaus (-ių) ir nebūtinai atspindi Europos Sąjungos ar Europos Komisijos (EK) požiūrį ar nuomonę. Nei Europos Sąjunga, nei EK negali būti laikoma už juos atsakinga.
Nuotraukos autorius: Giedrė Juškienė
