Andrius Pranckevičius, „Kauno grūdų“ generalinis direktorius
Lietuva šiandien yra šalis, kuri maisto prasme gali apsirūpinti beveik viskuo. Išimčių yra nedaug – pavyzdžiui, kiaulienos vidaus poreikiams pagaminame nepakankamai, todėl dalis jos atsivežama iš aplinkinių šalių. Tačiau kalbant apie grūdines kultūras, pieno pramonę ar paukštininkystę, Lietuva yra ne tik apsirūpinusi, bet ir labai stipri eksportuotoja.
Grūdų sektorius yra vienas ryškiausių pavyzdžių. Lietuvoje kasmet užauginama apie 6–7 mln. tonų grūdų, o vidaus rinkoje suvartojama kiek daugiau nei 2 mln. tonų. Visa likusi dalis – apie 4-5 mln. tonų – iškeliauja į eksportą. Skaičiuojant eksportuojamų grūdų kiekį vienam gyventojui, esame tarp pačių stipriausių pasaulyje.
Tai rodo ne tik mūsų žemės ūkio pajėgumą, bet ir visos šalies ekonominę struktūrą. Agroverslas ir maisto pramonė yra viena didžiausių Lietuvos ekonomikos sričių, kuri pagal reikšmę galėtų būti lyginama su logistika ar statybomis.
Žaliavos eksportas – ne problema, bet vien jo nepakaks
Kartais girdžiu nuomonę, kad žaliavos eksportas yra tarsi prastesnis kelias, o vertė kuriama tik tada, kai eksportuojame galutinį produktą. Vis dėlto žaliavos eksportas Lietuvai buvo ir tebėra labai svarbus. Be jo Lietuvos žemės ūkis nebūtų taip greitai atsigavęs, sustiprėjęs ir modernizavęsis.
Yra daug sėkmingų valstybių, kurios didelę dalį savo strategijos grindžia žaliavinių maisto produktų eksportu. Kanada, Australija – tai šalys, kurios eksportuoja grūdus, rapsus, pieno produktus ir iš to kuria didelę ekonominę vertę. Todėl nereikėtų žaliavos eksporto nuvertinti. Jis leido ūkiams ir įmonėms investuoti, statyti, plėstis, augti.
Tačiau kartu turime suprasti, kad kitas etapas – didesnės pridėtinės vertės produktai. Lietuva turi visas prielaidas juos kurti: vietinę žaliavą, gamybos kultūrą, modernias gamyklas, švarų vandenį, maisto saugos standartus, technologijas ir žmones, kurie moka gaminti.
Mums trūksta ne gamybos pajėgumų, o idėjos
Šiandien didžiausias klausimas yra ne tai, ar Lietuva gali pagaminti kokybišką maisto produktą. Mes jau dabar gaminame sudėtingus produktus didelėms Europos maisto kompanijoms, dirbame su didžiausiais prekybos tinklais, atitinkame griežtus kokybės reikalavimus.
Klausimas kitas – kodėl iki šiol neturime vieno ryškaus maisto produkto, kurį pasaulis atpažintų kaip lietuvišką? Tokio „wow“ produkto, kokį ispanams simbolizuoja „Chupa Chups“, italams – panetonė ar kiti jų gastronominiai simboliai. Daugelis šalių turi produktų, kurie yra žinomi, perkami ir ieškomi visoje Europoje ar pasaulyje. Baltijos šalys tokio produkto kol kas neturi.
Apie šaltibarščius kalbame daug, bet visi suprantame, kad tai labiau vietinio vartojimo fenomenas. Eksportinio nacionalinio čempiono dar nesukūrėme. Ir čia slypi viena didžiausių mūsų maisto pramonės mįslių.
Viena iš priežasčių, kodėl taip nutiko, yra ta, kad pastaruosius du dešimtmečius Lietuvos maisto pramonei sekėsi augti ir be didelio spaudimo produktų inovacijoms. Po įstojimo į Europos Sąjungą atsivėrė rinkos, eksportas sparčiai augo, tradiciniai produktai rado savo pirkėjus, o įmonės aktyviai modernizavosi. Tačiau dabar ateina kitas etapas. Jeigu technologijas, gamybos bazę ir žaliavą turime, vadinasi, didžiausias trūkumas yra idėjų lygmenyje. Reikia produktų, kurie būtų ne tik kokybiški, bet ir įdomūs, atpažįstami, turintys aiškią istoriją bei vertę vartotojui.
Mes patys ieškome tokių krypčių. Bendradarbiaujame su universitetais, žiūrime į funkcinius, su daugiau skaidulų, baltymų ir vitaminų maisto produktus. Dalyvaujame iniciatyvose, kuriose kuriamos naujos maisto idėjos. Kartais labai įdomi kryptis gali gimti ne laboratorijoje, o iš paprastos, bet stiprios kūrybinės idėjos.
Manau, kad artimiausias Lietuvos maisto pramonės etapas ir bus ne kiekybinis, o kūrybinis augimas. Laimės tie, kurie gebės sujungti inovacijas, mokslą ir vartotojų supratimą į produktus, kurie kurs emociją ir pasitikėjimą. Būtent čia matau didžiausią mūsų konkurencinį potencialą tarptautinėse rinkose. Maisto pramonėje dar gali gimti ne vienas lietuviškas vienaragis.
