Šiuolaikiniai vadovai siekia ne tik vadovauti, bet ir būti komandos draugais, dalyvauti neformaliuose susitikimuose ir dalintis asmeninėmis patirtimis. Tačiau organizacijos „Mostai“ vadovas ir komandų ugdymo ekspertas Lukas Kulikauskas-Maršantas perspėja, kad toks artumas gali turėti priešingą poveikį, sukelti darbuotojų įtampą ir silpninti psichologinį saugumą.
Nors iš vadovų tikimasi empatijos ir atvirumo, o griežta hierarchija siekiama pakeisti neformaliais santykiais, ekspertas teigia, kad tai yra viena didžiausių šiuolaikinės lyderystės iliuzijų. „Vadovavimas turi vieną nemalonią savybę, apie kurią kalbame gerokai rečiau nei apie lyderystę, rezultatus ar komandos motyvaciją. Kuo aukščiau kylame organizacijos hierarchijoje, tuo mažiau lieka iš tiesų lygiaverčių santykių. Vadovas gali būti prieinamas, atviras, žmogiškas, tačiau jis nėra toks pat komandos narys, ne todėl, kad būtų svarbesnis ar geresnis, o todėl, kad užima kitą poziciją“, – sako L. Kulikauskas-Maršantas.
Ekspertas aiškina, kad vadovo bandymas būti „vienu iš komandos“ neformaliuose susibūrimuose gali sukelti darbuotojams neaiškumą. Nors vadovas gali tikėtis nuoširdaus pokalbio, darbuotojai gali jausti poreikį rūpintis savo elgesiu, kad tai nepaveiktų jų darbo vertinimo ar santykių su vadovu pirmadienį. Tai gali kelti papildomą įtampą, o ne didinti saugumo jausmą.
Psichologinis saugumas, pasak L. Kulikausko-Maršanto, atsiranda ne apsimetant, kad nėra galios skirtumų, o suvokiant šiuos skirtumus ir atsakingai naudojantis turima galia. Vadovui, kuris supranta savo galią, darbuotojas jaučiasi saugiau nei su tuo, kuris tvirtina jos neturintis. Aiškios santykių ribos ir profesinės atsakomybės padeda darbuotojams suprasti, ko tikėtis, ir mažina neapibrėžtumą.
Taip pat vadovo atvirumas, nors ir gali stiprinti ryšį, kartais gali tapti emocine našta darbuotojams. Jei vadovas dalijasi savo asmeniniais sunkumais, komanda gali jausti nepageidaujamą atsakomybę. Emocinis intelektas vadovaujant turėtų reikšti ne tik gebėjimą atvirai kalbėti apie jausmus, bet ir supratimą, kaip vadovo elgesys veikia aplinkinius.
Vadovavimas neišvengiamai susijęs su vienatve, nes vadovai priima sudėtingus sprendimus ir prisiima galutinę atsakomybę, kuria negali dalytis su darbuotojais. Stipri organizacijos kultūra turėtų būti kuriama aiškiai apibrėžiant vaidmenis ir atsakomybes, o ne atsisakant formalumo tariamo lygiavertiškumo vardan. „Komanda nėra draugų būrelis su ketvirčio tikslais. Vadovui tenka atsakomybė, kurios neturi kiti komandos nariai. Kuo labiau bandoma šios atsakomybės išvengti kuriant tariamą lygiavertiškumą, tuo daugiau neaiškumo gali kilti komandai“, – teigia ekspertas.
Anot jo, brandi lyderystė prasideda ne tada, kai vadovas išmoksta būti „vienas iš jų“, o tada, kai jam nebereikia apsimesti, kad toks yra, išlaikant žmogiškumą ir atsakomybę, artumą ir ribas.
