Dirbtinis intelektas (DI) medicinoje vis dažniau padeda ne tik tvarkyti administracinius procesus, bet ir priimti klinikinius sprendimus. Kai DI naudojamas dokumentams rūšiuoti ar pacientų srautams valdyti, papildomo informavimo paprastai neprireikia. Tačiau kai algoritmas analizuoja medicininius vaizdus, vertina naviko piktybiškumo tikimybę, prognozuoja ligos eigą ar rekomenduoja gydymo metodą, pacientas turi teisę žinoti, kokį vaidmenį DI suvaidino priimant individualų klinikinį sprendimą. Apie tai komentuoja advokatų kontoros WIDEN vadovaujantis teisininkas, advokatas Algirdas Misevičius.
Ką nurodo teisės aktai
Lietuvos Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas pacientui suteikia teisę gauti išsamią informaciją apie jo sveikatos būklę, diagnozę, taikomus ar žinomus kitus gydymo ir tyrimo būdus, jų riziką, komplikacijas, šalutinį poveikį ir kitas aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendimui. Tinkamas informuotas sutikimas galimas tik gavus pakankamą ir aiškią informaciją.
„Todėl galima kelti prielaidą, kad tais atvejais, kai DI sistema tampa reikšminga diagnostikos ar gydymo proceso dalimi, jos naudojimo faktas, o tam tikrais atvejais ir esminiai jos apribojimai, gali tapti informacijos, būtinos pacientui priimti pagrįstą sprendimą, dalimi“, – sako A. Misevičius.
Pasak WIDEN teisininko, gali būti svarbu paaiškinti, kad tyrimo rezultatą papildomai vertino DI sistema, kokiu tikslu ji buvo naudojama, ar jos rezultatas buvo tik rekomendacinio pobūdžio, ar turėjo reikšmingos įtakos gydytojo sprendimui, taip pat tai, kad galutinį klinikinį sprendimą priėmė gydytojas. Jei tai reikšminga, pacientui gali būti svarbu žinoti ir pagrindinius sistemos apribojimus ar galimos klaidos tikimybę.
Toks požiūris dera ir su ES Dirbtinio intelekto akto (DI akto) – Reglamento (ES) 2024/1689 – logika. Didelės rizikos DI sistemoms, kurių teikiama informacija gali turėti didelį poveikį asmens sveikatos sprendimams, nustatomi skaidrumo bei žmogaus vykdomos priežiūros reikalavimai. Sistema turi būti pakankamai skaidri, kad ją naudojantis subjektas galėtų tinkamai interpretuoti jos rezultatus, o naudojimo instrukcijose turi būti pateikta informacija apie sistemos paskirtį, tikslumą, veikimo apribojimus ir priemones, leidžiančias interpretuoti jos rezultatus.
„Paciento informavimas apie dirbtinio intelekto įrankius ir paciento sutikimas naudoti dirbtinio intelekto sistemas nėra tas pats dalykas. Vien tai, kad diagnostikos ar gydymo procese naudojamas DI, savaime nereiškia, kad kiekvienu atveju gydymo įstaiga turi gauti atskirą rašytinį „sutikimą naudoti dirbtinį intelektą“. Tačiau manau, kad toks sutikimas turėtų būti gautas, kai pacientui faktiškai siūlomas alternatyvus diagnostikos ar gydymo metodas, kurio esminė dalis yra paremta DI išvadomis ir rekomendacijomis. Lietuvos teisėje, jeigu konkrečioje įstaigoje galima rinktis diagnostikos ar gydymo metodus, pacientas turi būti apie tai informuojamas, o jo pasirinkimas patvirtinamas parašu“, – pabrėžia advokatas.
Kuo didesnę įtaką DI sistemos rezultatas turi konkretaus paciento diagnozei, gydymo pasirinkimui ar prognozei, tuo didesnė turėtų būti pacientui suteikiamos informacijos apimtis. Praktikoje konkretus informavimo ir sutikimo turinys priklausys nuo DI sistemos paskirties, jos vaidmens, teikiant konkrečią sveikatos priežiūros paslaugą, ir pacientui siūlomų alternatyvų.
Ar DI gali pakeisti patį rūpestingo gydytojo standartą?
Nors šiandien galima gana užtikrintai teigti, kad gydytojas neturi aklai pasitikėti DI, o DI pateikta išvada nepanaikina gydytojo pareigos ją kritiškai įvertinti ir priimti profesionalų klinikinį sprendimą, ilgainiui gali tekti kelti ir priešingą klausimą.
„Įsivaizduokime, kad tam tikrus onkologinius pakitimus kliniškai patvirtinta DI sistema nustato reikšmingai tiksliau nei vidutinis gydytojas. Sistema yra saugi, plačiai prieinama, o jos naudojimas jau tapęs įprasta klinikine praktika. Tarkime, paciento navikas lieka nepastebėtas, o gydytojas tokios sistemos nenaudojo, nors turėjo galimybę. Tokiu atveju teisinis klausimas gali būti jau ne, kodėl gydytojas pasitikėjo DI, o kodėl DI nebuvo panaudotas, nors galėjo būti panaudotas?“ – komentuoja advokatų kontoros WIDEN vadovaujantis teisininkas, advokatas Algirdas Misevičius.
Pakankamai patikimas ir kliniškai pripažintas DI ilgainiui gali tapti ne tik priemone, kurios netinkamas naudojimas vertinamas sprendžiant dėl sveikatos priežiūros specialisto ar įstaigos veiksmų. Tam tikromis aplinkybėmis DI nepanaudojimas taip pat gali tapti profesinio rūpestingumo standarto vertinimo dalimi.
DI sistemos diegimas medicinos įstaigoje – ne vien technologinis projektas
Gydymo įstaigoms jau dabar svarbu galvoti ne vien apie tai, kokią DI sistemą įsigyti, bet ir apie tai, kaip ji bus integruota į klinikinių sprendimų priėmimo procesą. Pasak teisininko, turėtų būti aišku, kas ir kuriame etape gauna dirbtinio intelekto pateiktą išvadą, ar gydytojas atlieka savarankišką klinikinį vertinimą, kaip elgiamasi, kai gydytojo ir algoritmo išvados nesutampa, ar toks nesutapimas ir gydytojo pasirinkimo motyvai dokumentuojami.
Ne mažiau svarbus sistemos atsekamumas – galimybė vėliau nustatyti, kokį rezultatą DI pateikė konkrečiam pacientui, kokia programinės įrangos versija tuo metu buvo naudojama ir ar sistema veikė pagal nustatytus parametrus.
Galiausiai turi būti aiški ir organizacinė atsakomybė: kas gydymo įstaigoje atsakingas už DI sistemos veikimo stebėseną, incidentų registravimą, atnaujinimų kontrolę ir reagavimą, pastebėjus galimą sistemos veikimo sutrikimą.
„Galime kelti prielaidą, kad klinikinį rezultatą vis dažniau formuos ne vienas subjektas, o visa sprendimų grandinė: gydytojas, dirbtinio intelekto sistema, gydymo įstaigos nustatytos procedūros, naudojami duomenys ir technologijos kūrėjas. Todėl asmens sveikatos priežiūros įstaigos, siekiančios integruoti DI į savo veiklos procesus, turėtų vertinti jo diegimą ne vien kaip informacinių technologijų projektą. DI integravimas reikalauja ir kompleksinio teisinio vertinimo, kuris leistų tinkamai apibrėžti įstaigos bei sveikatos priežiūros specialistų teises ir pareigas, valdyti kylančias rizikas ir iš anksto įvertinti galimos atsakomybės klausimus“, – sako A. Misevičius.
