2020 m. kovo 12 d., Eimantei švenčiant 29-ąjį gimtadienį, jai buvo diagnozuota IV stadijos Hodžkino limfoma. Po gydymo, ligos atsinaujinimo ir kaulų čiulpų persodinimo, Eimantė pasakoja apie savo patirtį, akcentuodama, kad sergant nereikėtų atsiriboti nuo žmonių, o apie onkologinių ligų realybę visuomenėje vis dar kalbama per mažai.
Prieš diagnozę Eimantę vargino nežymiai pakilusi temperatūra, nuovargis, naktinis prakaitavimas bei skausmai. Po keturių chemoterapijos kursų pasiekus remisiją, liga atsinaujino. Papildomi chemoterapijos kursai nedavė norimo rezultato, todėl buvo pasirinkta biologinė terapija, po kurios 2021 m. kovo 15 d. atlikta kaulų čiulpų transplantacija.
„Aš nė sekundei nepagalvojau, kad viskas gali kažkaip kitaip baigtis. Tiesiog galvojau, jog tai laikina, turi praeiti, reikia pakovoti už save ir tiek. Nedramatizavau situacijos“, – prisimena Eimantė.
Jos istorija – asociacijos „Kraujas“ projekto „Drąsos ambasadoriai“ dalis, kurioje onkologine liga sirgę žmonės, jų artimieji, gydytojai ir savanoriai dalijasi patirtimis.
Asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė pabrėžia, kad svarbu ne kurti nepalaužiamo paciento įvaizdį, o parodyti skirtingas patirtis susirgus.
„Drąsa nėra pareiga visada būti stipriam, pozityviam ar viską ištverti vienam. Eimantės istorija labai aiškiai parodo ir kitokią drąsą – pasakyti, kas vyksta, priimti kitų pagalbą, kalbėti apie savo patirtį ir kartu neleisti ligai užimti viso gyvenimo. „Drąsos ambasadoriuose“ mums svarbios tikros, neidealizuotos patirtys – ne tik diagnozę ir gydymą, bet ir santykius, fizines pasekmes, grįžimą į gyvenimą. Kuo daugiau apie tai kalbame atvirai, tuo mažiau lieka baimės, stigmos ir jausmo, kad susirgęs žmogus staiga tampa kitoks“, – sako I. Drėgvienė.
„Jie – mano komanda“
Eimantė apie diagnozę iškart papasakojo šeimai ir draugams, neslėpė situacijos ir, prireikus, prašė pagalbos.
„Emociškai man padėjo šeima – tėvai, brolis. Labai palaikė draugai ir visa aplinka. Manau, tai nutiko todėl, kad buvau nuoširdi – sužinojusi diagnozę nelaukiau ir pasipasakojau jiems iš karto. Su šeima, draugais dalijausi viskuo. Nebuvo nė vieno, kuris sakytų „laikykis“ arba bijotų paklausti, kaip laikausi. Kai turėdavau jėgų, mano telefonas netildavo – draugų žinutės, kolegų skambučiai. Bet tai nereiškia, kad viskas sukosi apie mane – kalbėdavom apie viską. Aš nepastačiau savęs į centrą, kad visos planetos suktųsi tik apie mane“, – pasakoja ji.
Jos draugai palaikydami nusiskuto plaukus, o kiti susibūrė į „EIMANTĖ TEAM“, kartu siųsdami didžiulę palaikymo bangą.
Jei galėtų grįžti į pirmąsias dienas po diagnozės, savo tuometinei sau Eimantė pasakytų tą patį, ką pasakė ir tada – „tu susitvarkysi“.
„O žmogui, kuris diagnozę išgirdo dabar, pasakyčiau: tikėk savimi ir pasitikėk gydytojų komanda. Visi mes žinome ir liūdnai pasibaigusių istorijų. Bet jei žinai vieną, dvi ar tris tokias istorijas, turi suprasti, kad yra ir dvi, keturios ar šešios laimingai pasibaigusios istorijos, ir mintys turi būti apie tai. Ir jokiu būdu neklausti savęs: kodėl man, už ką? Tai visiškai nereikalingas klausimas“, – sako ji.
Liga nepakeitė vertybių – jas sustiprino
Eimantė nesako, kad liga ją pavertė kitu žmogumi. Priešingai – tai, kas jai buvo svarbu iki diagnozės, po šios patirties tapo dar ryškiau.
„Aš žmogus su stipriomis vertybėmis, turiu labai daug empatijos, rūpesčio, labai myliu gyvenimą. Liga visa tai tik sustiprino. Negaliu sakyti, kad labai pasikeičiau, nes ir iki tol saugojau ir vertinau šiuos dalykus. Gal pasikeitė tik tai, kad dabar, kai kalbu su žmonėmis, kurie sirgo ar kurių šeimoje buvo tokia situacija, sakau ne „aš įsivaizduoju, ką tai reiškia“, o „aš žinau, ką tai reiškia“.
Gydymo metu jos gyvenime atsirado ir nauja veikla – tapyba, tapusi savotišku įsižeminimu.
„Ligos metu, kai sustiprėjau, pradėjau tapyti namuose. Man tai tapo savotišku įsižeminimu. Kai grįžau į įprastą ritmą, tapybą kuriam laikui padėjau į šalį, bet po poros metų pradėjau lankyti pamokas ir tai darau jau trečius metus. Tai visiškai mano dalykas – atsipalaiduoju, persikraunu ir tuo pačiu pasikraunu“, – pasakoja „Drąsos ambasadorių“ herojė.
Pasak Eimantės, liga leido pamatyti ir tai, kiek daug žmogus gali atlaikyti.
„Liga man parodė, jog nė vienas nežinome, kiek drąsos ir stiprybės turime. Net kai galvojame, kad esame drąsūs, ištvermingi, iš tiesų išnaudojame tik pusę to, ką galime įveikti. Aš esu labai jautri, empatiška, tačiau tai, kad išgirdusi diagnozę sugebėjau taip save mobilizuoti, iki šiol sunku suvokti net man pačiai“, – sako ji ir priduria: „Man drąsa yra gilus tikėjimas, kad tu pats esi pakankamai stiprus atsakymas į bet kokį laukiantį iššūkį.“
„Kodėl niekas nepasakoja, kiek daug kūnas turi ištverti?“
Eimantė įsitikinusi, kad apie onkologinę ligą svarbu kalbėti ne tik diagnozės ar gydymo metu. Jos manymu, viešojoje erdvėje vis dar per mažai pasakojama apie tai, ką iš tiesų tenka patirti žmogaus kūnui ir kas gali likti jau pasibaigus gydymui.
„Dabar atrodo, kad onkologinė liga – sergi ir tiesiog esi be plaukų. Kodėl niekas nepasakoja, kiek daug kūnas turi ištverti? Kaip keičiasi oda, kankina vaistų šalutiniai poveikiai, kaip išopėja burna, kad net giliau įkvėptas oras degina gleivinę. Niekas nekalba apie žaizdas, kurios net elementarią buitį ar gamtinius reikalus paverčia tylia kova su savo kūnu, kai, rodos, skauda kiekvieną lopinėlį. Ir kiek visko lieka po ligos, kaip su tuo reikia susigyventi“, – pasakoja Eimantė.
Kartu ji norėtų viešojoje erdvėje matyti daugiau sėkmingų gydymo istorijų.
„Reikėtų daugiau dalytis sėkmės istorijomis – jos įkvepia. Leidžia suvokti, kad medicina labai tobulėja ir vis daugiau žmonių geba įveikti ligas. Reikia daugiau statistikos, daugiau informacijos apie medicinos galimybes.“
Kraujo perpylimai pakeitė požiūrį į donorystę
Iki ligos Eimantė pati buvo kraujo donorė, tačiau prisipažįsta maniusi, kad kraujo dažniausiai prireikia po nelaimingų atsitikimų ar operacijų. Gydymo metu jai pačiai kraujas buvo perpiltas penkis kartus.
„Kai man pirmą kartą perpylė kraują, riedėjo ašaros, nes tada suvokiau, kaip plačiai jo reikia. Procedūros metu klausiau slaugytojos, ar galėsiu po visko būti toliau donore. Slaugytoja nustebo, sako, šiuo metu ne apie tai reikėtų galvoti… O mano mintyse sukosi, kad mes taip galime padėti vieni kitiems, tiek galime išgelbėti žmonių“, – pasakoja ji.
Eimantės gydymo kelyje buvo ir dar viena jai pačiai iki tol sunkiai suvokiama medicinos galimybė – transplantacijai buvo panaudotos jos pačios kraujodaros kamieninės ląstelės.
„Sunku suvokti, ką šiandien gali žmogus ir mokslas – kad net tokiame juodame taške tam tikra prasme gali padėti pats sau. Man pasisekė, kad mano atveju tokia galimybė buvo, nors žinau, kad ji tinka ne visoms ligoms ir ne visiems pacientams. Esu labai dėkinga savo kūnui ir gydytojams“, – sako Eimantė.
Ji atkreipia dėmesį ir į kaulų čiulpų donorystę, apie kurią, jos manymu, vis dar žinoma per mažai. Pats pavadinimas žmonėms gali kelti klaidingų ir bauginančių asociacijų, nors donoro sprendimas gali suteikti kitam žmogui galimybę gyventi.
Sunkesnėmis akimirkomis Eimantė sau primena, kad viena nesėkmė dar nereiškia, jog taip klostysis ir toliau.
„Mėgstu sakyti: iškrito ne ta korta, bet kaladėje yra ir gerų kortų. Negali kristi vien tik blogos kortos“, – šypsosi pašnekovė.
