Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) dėstytoja ir gydytoja anesteziologė-reanimatologė Austėja Juškienė sėkmingai derina daugybę veiklų: akademinį darbą, medicininę praktiką ir profesionalų vizažą, kuriuo užsiima beveik dešimtmetį. Ši kūrybinė sritis jai padeda atsipalaiduoti nuo profesinės kasdienybės ir palaikyti emocinę pusiausvyrą, nors medicina ir vizažas iš pirmo žvilgsnio atrodo visiškai skirtingi.
Anesteziologijos pasirinkimą lėmė mamos pavyzdys
Gydytojos anesteziologės-reanimatologės kelią A. Juškienę paskatino matyti mamos pavyzdys, kuri taip pat yra šios srities specialistė. Tai leido jai anksti susipažinti su profesijos ypatumais. „Matydavau, kaip mama dirba, ir tai mane pakreipė į šią medicinos sritį. Joje sprendimai priimami čia ir dabar. Mane patraukė galimybė matyti savo darbo rezultatus ir padėti žmonėms“, – teigia gydytoja.
Akademinė veikla A. Juškienę domino dar studijų metais. Ji aktyviai dalyvavo Studentų mokslinės draugijos veikloje, intensyviosios terapijos ir anesteziologijos būreliuose bei įvairiuose mokymuose. „Dar būdama rezidentė jaučiau, kad norėčiau mokyti jaunesnius kolegas. Baigusi rezidentūrą nusprendžiau, kad tikrai noriu perduoti savo žinias“, – pasakoja ji.
Nuo nuotakų iki fantastinių personažų
Vizažo menas A. Juškienės gyvenime atsirado rezidentūros studijų metu. Po makiažo kursų ji sulaukė pagyrimų, kas paskatino gilinti žinias. „Nusprendžiau lankyti dviejų mėnesių mokymus Vilniuje, o juos baigusi gavau vizažistės pažymėjimą. Vėliau baigiau ir šukuosenų kursus. Taip 2017 metais prasidėjo mano kelias vizažo srityje“, – prisimena pašnekovė.
Pomėgis išaugo į profesionalią veiklą: bendradarbiavimas su fotografais, meniniai projektai, konkursai. A. Juškienės darbų spektras apima nuo nuotakų makiažo iki fantastinių personažų kūrimo. Trejus metus ji dirbo grožio salone, o šiuo metu vizažu užsiima savo malonumui. Derinti akademinę veiklą, gydytojos darbą ir pomėgius įmanoma kruopščiai planuojant, ypač žinant budėjimų grafiką.
Per beveik dešimtmetį vizažo srityje A. Juškienė susidūrė su įvairiomis situacijomis, reikalaujančiomis ne tik kūrybiškumo, bet ir greito problemų sprendimo gebėjimų. „Ateina panikuojantis jaunikis ir sako, kad nemoka užsirišti kaklaraiščio. Įjungi „YouTube“ ir pradedi rišti, nors tau pačiai tai irgi pirmas kartas. Arba kas nors paprašo užrišti korsetą. Tokiose situacijose turi čia ir dabar išmokti kažką naujo“, – juokiasi gydytoja.
A. Juškienė pastebi panašius įgūdžius, praverčiančius ir medicinoje, ir vizaže: kruopštumą bei rankų tikslumą. „Kai atliekame, tarkime, spinalinę anesteziją, labai svarbu, kad ranka nejudėtų. Taip pat yra ir brėžiant akių kontūro liniją“, – sako ji.
Vizažas – kaip meno terapija
Didžiausią vizažo vertę A. Juškienė įžvelgia galimybėje atsitraukti nuo kasdienių profesinių atsakomybių ir pasinerti į visai kitokią aplinką. „Man vizažas yra kaip meno terapija. Tai padeda atsitraukti nuo kasdienės rimties ir išlaisvinti savo kūrybinę pusę“, – dalijasi dėstytoja.
Apie pomėgių svarbą medikų emocinei savijautai buvo kalbėta ir 2025 metais vykusioje konferencijoje „Baltic Anesthesia“, kurioje dalyvavo A. Juškienė. Konferencijos atidaromoji paskaita buvo skirta profesinio perdegimo rizikai mažinti. Vaizdo įraše, pristatytame per paskaitą, buvo galima išvysti įvairiomis laisvalaikio veiklomis užsiimančius medikus, kaip antai buriavimas, tapyba ar keramika. „Tai vienas iš būdų, kaip išvengti perdegimo mūsų darbe ir netapti pernelyg ciniškiems. Labai svarbu dirbant tokioje rimtoje srityje atrasti veiklą, nesusijusią su profesija“, – įsitikinusi A. Juškienė.
Vizažas – ne vienintelis jos kūrybinis pomėgis. A. Juškienė taip pat tapo, yra baigusi muzikos mokyklą, dramos būrelį, o neseniai pradėjo lankyti keramikos užsiėmimus. Meilę menui ji perduoda ir savo sūnui. „Man menas – viskas. Dabar ir mano sūnus pradėjo lankyti muzikos mokyklą. Matau, kaip jam tai patinka. Jis taip pat mėgsta piešti. Po mokyklos kartu susėdame: jis piešia savo piešinį, o aš tapau paveikslą“, – šiltomis akimirkomis dalijasi pašnekovė.
A. Juškienė vertina ir bendravimą su vizažo klientėmis. „Bendraudama su žmonėmis, kurie ruošiasi vestuvėms, krikštynoms ar kitoms progoms, patiriu visai kitokias emocijas. Galiu kalbėtis įvairiomis temomis, ne tik apie darbą“, – pasakoja ji.
LSMU dėstytoja įsitikinusi, kad kiekvienam medikui svarbu atrasti pomėgį, leidžiantį bent trumpam atsitraukti nuo profesinės kasdienybės. „Manau, kad visiems reikia turėti pomėgį, kuris būtų nesusijęs su medicina. Kai pernelyg įklimpstame į rutiną ir net prie stalo galime kalbėti tik apie įdomius atvejus darbe, tai mums nepadeda“, – pabrėžia A. Juškienė.
