Vyriausybės pristatytame Šeimos pakete numatyta 2029–2034 metais etapais suteikti nemokamus pietus visiems 5–10 klasių mokiniams, neatsižvelgiant į jų šeimų pajamas. Brangiausiai iš devynių paketo priemonių, kuri apimtų apie 160 tūkst. vaikų, planuojama skirti 375,9 mln. eurų.
Brangiausiai priemonei tektų beveik pusė paketo lėšų
Visas Šeimos paketas preliminariai vertinamas maždaug 770–800 mln. eurų, taigi vyresnių klasių mokinių maitinimui tektų beveik pusė numatomos sumos.
Premjeras Mindaugas Sinkevičius pripažino, kad nemokamas 5–10 klasių mokinių maitinimas būtų brangi priemonė. Pasak jo, taip siekiama remti šeimas per visą vaiko augimo ir mokymosi laikotarpį.
Vis dėlto premjeras pabrėžė, kad pateiktas pasiūlymas nėra galutinis. Per politines diskusijas Seime dar gali keistis priemonių turinys ir įgyvendinimo terminai, taip pat gali būti atsisakyta atskirų paketo dalių.
Oponentai kelia klausimų dėl didelės kainos, paramos pasiturinčių šeimų vaikams, mokyklų virtuvių ir darbuotojų pajėgumų bei galimo maisto švaistymo.
Konservatorė, buvusi premjerė Ingrida Šimonytė Šeimos paketą pavadino valstybei „ne pagal kišenę“. Ji perspėjo, kad maždaug 400 mln. eurų išlaidos nuo 2029 metų tektų jau kitai Vyriausybei.
I. Šimonytė taip pat sukritikavo siūlymą nemokamai maitinti visus mokinius, neatsižvelgiant į jų šeimų pajamas. Politikės nuomone, pirmiausia reikėtų plėsti šeimoms būtinas paslaugas, pavyzdžiui, ikimokyklinio ugdymo įstaigų tinklą.
Nemokami pietūs gimstamumo nepadidins, bet sumažintų šeimų naštą
Komentaro autorė Agnė Jakavičiutė-Miliauskienė pripažįsta, kad nemokamas mokinių maitinimas savaime nepadidins gimstamumo. Tačiau, jos teigimu, priemonė galėtų sumažinti šeimų kasdienę finansinę ir organizacinę naštą, užtikrinti vaikams visavertį maistą ir padėti formuoti sveikos mitybos įpročius.
Universalų maitinimą ji grindžia ir socialinio teisingumo principu: mokyklos valgykloje neliktų vaikų skirstymo į gaunančius paramą ir jos negaunančius. Visi mokiniai valgytų kartu, nepriklausomai nuo tėvų pajamų ar socialinės padėties.
Vis dėlto, pasak autorės, vien didesnis dabartinių pietų finansavimas problemos neišspręstų. Jeigu vaikams būtų pateikiama daugiau tokio paties, jiems nepatrauklaus maisto, kritika dėl švaistymo būtų pagrįsta.
Todėl kartu siūloma keisti patį mokyklinio maitinimo modelį. Viena iš galimybių – švediško stalo principas, leidžiantis mokiniui pasirinkti patiekalus ir porcijos dydį. Taip pat siūloma daugiau maisto gaminti vietoje ir trumpinti produktų kelią nuo Lietuvos ūkininko iki mokinio lėkštės.
Tokiam pokyčiui reikėtų investicijų į virtuves, valgyklas, darbuotojus ir maitinimo organizavimą. A. Jakavičiutė-Miliauskienė pabrėžia, kad dalis mokyklų šiuo metu nėra pasirengusios aptarnauti didesnio valgančių mokinių skaičiaus.
Vienas praktinių pokyčių pavyzdžių – Alytaus rajono Simno gimnazija, kurioje 2026 metų rugsėjo 14 dieną atidaryta atnaujinta virtuvė ir valgykla. Mokykla maistą pradėjo gaminti pati ir numatė daugiau produktų pirkti iš vietos ūkininkų bei gamintojų.
Žemės ūkio ministras Kęstutis Mažeika trumpąsias tiekimo grandines pristato kaip naudą abiem pusėms: mokyklos gautų šviežesnio ir kokybiškesnio maisto, o ūkininkai – patikimesnę rinką.
Kitos šalys nemokamą maitinimą sieja ir su maisto kokybe
Pasaulio maisto programos 2025 metų duomenimis, mokyklinį maitinimą pasaulyje gauna mažiausiai 466 mln. vaikų. Tai beveik 80 mln., arba 20 proc., daugiau negu 2020 metais.
Suomija 1943 metais tapo pirmąja pasaulio šalimi, įstatymu įtvirtinusia nemokamą mokyklinį maitinimą. Buvo nustatytas penkerių metų pereinamasis laikotarpis, o nuo 1948 metų nemokami kasdieniai pietūs tapo prieinami visiems privalomojo mokyklinio amžiaus vaikams.
Švedijos privalomųjų mokyklų mokiniams maistingi pietūs taip pat turi būti teikiami nemokamai. Šioje šalyje universalus maitinimas siejamas ne tik su galimybe pavalgyti, bet ir su maisto maistine verte.
Prancūzijos viešajam maitinimui nustatytas tikslas, kad mažiausiai 50 proc. produktų pagal pirkimų vertę būtų tvarūs ir kokybiški, įskaitant bent 20 proc. ekologiškų produktų. Tačiau 2024 metais abu rodiklius pasiekė tik apie 30 proc. duomenis pateikusių valgyklų.
A. Jakavičiutės-Miliauskienės teigimu, todėl Lietuvoje reikėtų vertinti ne tik tai, kas apmokės mokinių pietus, bet ir kokį maistą vaikai gaus už šimtus milijonų eurų. Jos manymu, universali sistema turėtų reikšti mažesnį švaistymą, didesnį mokinių pasirinkimą, daugiau šviežio vietinio maisto ir modernesnes mokyklų valgyklas.
