Įsivaizduokite, kad klientas parduotuvėje, interneto platformoje ar už suteiktą paslaugą nori atsiskaityti skaitmeniniais eurais. Ar verslas galėtų tiesiog atsakyti, kad tokio mokėjimo būdo nepriima? Nors skaitmeninis euras dar nėra išleistas, o galutinis jo teisinis reguliavimas vis dar formuojamas, Europos Sąjungoje (ES) jau sprendžiama, kokias pareigas jo atsiradimas sukurtų verslui. Advokato, advokatų bendrijos „LawCorpus“ vadovaujančiojo partnerio Roko Venslausko teigimu, verslui svarbu suprasti, kad skaitmeninis euras būtų ne tiesiog dar vienas savanoriškai pasirenkamas mokėjimo būdas – siūlomas jo, kaip teisėtos mokėjimo priemonės, statusas tam tikrais atvejais reikštų ir pareigą jį priimti.
„Kol kas kalbame apie kuriamą teisinį modelį, o ne apie jau įsigaliojusią pareigą. Tačiau verslui verta stebėti procesą jau dabar, nes skaitmeninio euro atsiradimas paliestų ne tik techninius atsiskaitymo sprendimus. Reikėtų įvertinti santykius su mokėjimo paslaugų teikėjais, sutartis, mokesčius, atsakomybę ir klientų aptarnavimo procesus“, – sako R. Venslauskas.
Skaitmeninis euras nebūtų kriptovaliuta ar tiesiog su euru susietas skaitmeninis turtas. Tai būtų centrinio banko pinigai skaitmenine forma, papildantys grynuosius eurus, o vieno skaitmeninio euro vertė būtų lygi vienam eurui. ECB jį numato kaip mokėjimo, o ne investavimo ar taupymo priemonę. Šiuo metu ECB siekia būti techniškai pasirengęs galimam pirmam skaitmeninio euro išleidimui 2029 m., jei reikalingas ES reglamentas bus priimtas 2026 m. Vis dėlto sprendimas, ar skaitmeninį eurą apskritai išleisti, bus priimtas tik patvirtinus teisinį reguliavimą.
Naujas pasirinkimas vartotojui gali reikšti naują pareigą verslui
Vienas svarbiausių verslui klausimų – ar skaitmeninį eurą būtų privaloma priimti. R. Venslausko teigimu, siūlomas teisėtos mokėjimo priemonės statusas reikštų bendrą priėmimo pareigą, nors būtų numatytos ir tam tikros išimtys. Todėl vartotojui skaitmeninis euras taptų papildomu pasirinkimu, tačiau pardavėjui jo priėmimas ne visais atvejais būtų vien savanoriškas sprendimas.
„Čia slypi vienas esminių skirtumų. Verslas šiandien gali nuspręsti, ar jam verta diegti vieną ar kitą elektroninę piniginę ar mokėjimo sprendimą. Skaitmeninio euro atveju kalbama apie teisėtos mokėjimo priemonės statusą, todėl pasirinkimo laisvė galėtų būti mažesnė“, – aiškina advokatas.
Kartu jis atkreipia dėmesį, kad numatytų išimčių nereikėtų suprasti kaip automatinio atleidimo mažesnėms įmonėms. Vertinant, ar verslui atsirastų pareiga priimti skaitmeninį eurą, svarbus būtų ne vien jo dydis, bet ir tai, kokius atsiskaitymo būdus jis jau priima. ES Taryba savo poziciją dėl skaitmeninio euro teisinio reguliavimo patvirtino 2025 m. pabaigoje, tačiau galutinį reglamento tekstą dar turi lemti visas ES teisėkūros procesas.
Skaitmeninio euro atsiradimas taip pat nereiškia, kad iš mokėjimų grandinės išnyktų bankai ar kiti mokėjimo paslaugų teikėjai. Būtent per juos vartotojai naudotųsi skaitmeninio euro paslaugomis. Nors pagrindinės paslaugos vartotojams turėtų būti nemokamos, verslui tai nereikštų nemokamo mokėjimų priėmimo – prekybininkams taikomus paslaugų mokesčius siūloma riboti, bet ne visiškai panaikinti.
Todėl, pasak R. Venslausko, verslui vertėtų žiūrėti plačiau nei vien į vienos operacijos kainą. Sutartyse su mokėjimo paslaugų teikėjais būtų svarbios sistemų pritaikymo sąlygos, sutrikimų šalinimas, mokėjimų grąžinimas ir atsakomybės pasidalijimas.
„Tai, kad pačius pinigus išleidžia centrinis bankas, dar nereiškia, kad išnyksta sutartiniai klausimai. Verslo kasdienybėje paslaugą teiks bankas ar kitas mokėjimo paslaugų teikėjas, todėl gerai parengta sutartis išliks labai svarbi“, – pažymi advokatas.
Nuo privatumo iki mokėjimo limitų: ką svarbu žinoti verslui?
Diskusijose apie skaitmeninį eurą daug dėmesio skiriama privatumui, tačiau, R. Venslausko teigimu, svarbu nekurti klaidingo įspūdžio, kad tai būtų visiškai anonimiški „skaitmeniniai grynieji“. Mokėjimams be interneto ryšio projektuojamas aukštas, į grynuosius panašus privatumo lygis: ECB nurodo, kad tokio mokėjimo duomenys liktų mokėtojo ir gavėjo įrenginiuose ir nebūtų prieinami nei Eurosistemai, nei mokėjimo paslaugų teikėjams. Internetiniams mokėjimams būtų taikomi kitokie reikalavimai, įskaitant pinigų plovimo prevencijos procedūras.
Svarbus ir dar vienas dažnai painiojamas aspektas – planuojami skaitmeninių eurų laikymo limitai. Jie būtų skirti tam, kad skaitmeninis euras netaptų taupymo ar investavimo priemone, tačiau tai savaime nereikštų tokio pat dydžio ribos atsiskaitymams. ECB yra nurodęs, kad vartotojai galėtų atlikti ir laikymo limitą viršijančius mokėjimus, jeigu skaitmeninio euro piniginė būtų susieta su jų banko sąskaita.
„Didesnės vertės prekes parduodančiam verslui vien laikymo limitas savaime nereikštų, kad klientas negalės atsiskaityti skaitmeniniu euru. Daug svarbiau suprasti, kaip praktiškai veiks susietos sąskaitos ir pats mokėjimo procesas“, – aiškina R. Venslauskas.
Skaitmeninis euras taip pat nebūtų vadinamieji programuojami pinigai, kuriuos galima išleisti tik konkrečiai nustatytoms prekėms ar paslaugoms. Tačiau infrastruktūra galėtų sudaryti sąlygas papildomoms paslaugoms, tarp jų – sąlyginiams mokėjimams. Pavyzdžiui, atsiskaitymas galėtų būti inicijuojamas įvykus iš anksto sutartai sąlygai.
Tokiu atveju, anot advokato, verslui atsirastų ir naujų sutartinių klausimų: kas patvirtina, kad prekė pristatyta, kas nutinka įvykus klaidai ir kaip sprendžiamas ginčas. Sutartyse būtų svarbu aiškiai atskirti faktą, kuris aktyvuoja mokėjimą, nuo patvirtinimo, kad pardavėjas tinkamai įvykdė visus savo įsipareigojimus.
Pasiruošimas prasideda ne nuo naujo terminalo
R. Venslausko teigimu, nors skaitmeninio euro įvedimas dar nėra galutinai nuspręstas, verslui ruošiantis galimiems pokyčiams pirmiausia reikėtų įsivertinti ne technologijas, o savo veiklos modelį.
„Pirmieji klausimai turėtų būti labai praktiški: kam parduodame, kokius mokėjimo būdus šiuo metu priimame, kokias sutartis turime su mokėjimo paslaugų teikėjais ir kas spręstų kliento problemą, jeigu atsiskaitymas nepavyktų. Techninis sprendimas turėtų sekti paskui šiuos atsakymus, o ne juos pakeisti“, – sako advokatas.
Pasak jo, verta iš anksto peržiūrėti ir esamas sutartis su mokėjimų partneriais – ar jose nėra išimtinumo sąlygų, didelių paslaugų atsisakymo kaštų ar techninių integravimo apribojimų. Tai svarbu ir todėl, kad vienas iš skaitmeninio euro projekto tikslų yra mažinti Europos priklausomybę nuo nedidelio skaičiaus mokėjimo sprendimų ir sukurti visoje euro zonoje naudojamą viešą skaitmeninę mokėjimo priemonę.
Todėl, R. Venslausko vertinimu, skaitmeninio euro klausimas verslui yra platesnis nei naujo atsiskaitymo būdo įdiegimas. Jei jis būtų išleistas pagal šiuo metu kuriamą modelį, įmonėms tektų įvertinti ne tik techninį pasirengimą, bet ir mokėjimų sutartis, atsakomybės pasidalijimą, klientų aptarnavimą bei galimybes keisti mokėjimų partnerius.
„Skaitmeninis euras verslui gali tapti ir nauja galimybe, ir nauja pareiga. Todėl svarbiausia šiandien ne skubėti investuoti į technologijas, o suprasti, kaip keičiasi mokėjimų sistema ir kokius sprendimus reikėtų priimti, jei siūlomas modelis taptų galutiniu“, – apibendrina R. Venslauskas.
