Prancūzijoje deginami automobiliai ir plėšiamos parduotuvės, Barselonoje daužomos vitrinos, Briuselyje ir kituose Europos miestuose protestus lydi susirėmimai su policija. Įvairios priežastys skatina visuomenės nepasitenkinimą, tačiau išdaužyti langai visur atrodo vienodai. Tai kelia klausimą, kur baigiasi teisė protestuoti ir prasideda atsakomybė už smurtą bei svetimo turto niokojimą.
Advokatai Valts Nerets, Carri Ginter ir Kęstutis Švirinas, kalbėdami su užsienyje gyvenančiais vaikais, susidūrė su paprastu, bet svarbiu klausimu: kodėl protestuojant prieš valdžią turėtų būti galima niokoti svetimą turtą? „Šis iš pirmo žvilgsnio paprastas klausimas iš tiesų veda prie svarbios teisinės ribos. Teisė protestuoti saugo ir aštrią, nepatogią ar visuomenės gyvenimą trikdančią poziciją. Tačiau tai nereiškia teisės vogti ar naikinti kitų žmonių turtą“, – pabrėžia advokatai.
Spalio 27 d. Prancūzijos žiniasklaida pranešė apie žmogaus teisių organizacijų kritiką įstatymo projektui, pagal kurį iš riaušininkų būtų galima reikalauti atlyginti padarytą žalą. Kritikų teigimu, toks įstatymas gali kelti grėsmę demokratinei teisei protestuoti. Spalio 28 d. Prancūzijos Senatas projektui pritarė, tačiau jis dar netapo įstatymu.
Ginčas vyksta ne vien dėl to, ar niokotojas turi atlyginti savo padarytą žalą. Prancūzijos projekte numatyta solidarioji atsakomybė iki 10 000 eurų ir tiems asmenims, kurie patys konkretaus lango neišdaužė. Atsakomybė gali kilti sąmoningai dalyvaujant smurtui suburtoje grupėje arba pasiliekant smurtiniame susibūrime po policijos nurodymo išsiskirstyti, žinant, kad kiti asmenys smurtauja ar niokoja turtą. Vien buvimo įvykio vietoje nepakanka.
Tokie įvykiai nesvetimi ir Baltijos šalims. 2009 m. sausio 13 d. po taikios demonstracijos Rygos Katedros aikštėje senamiestyje kilo riaušės. Grindinio akmenys skriejo į policininkus, parlamento pastato ir kitų pastatų langus. Lietuvoje 2021 m. rugpjūčio 10 d. protestas prieš pandemijos ribojimus prie Seimo peraugo į susirėmimus su policija. Į pareigūnus buvo mėtomi akmenys, buteliai ir kiti daiktai. Žmonės buvo sužeisti, o po įvykių prasidėjo vienas didžiausių baudžiamųjų procesų atkurtos nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
K. Švirinas prisimena, kad Lietuvos teismų procesuose išryškėjo problema, kuri yra ir dabartinio ginčo Prancūzijoje centre. „Kai kurie ieškiniai dėl žalos atlyginimo buvo atmesti, nes nepavyko įrodyti, kad būtent konkretus atsakovas padarė konkrečią žalą. Dalyvavimas riaušėse ir konkretaus lango išdaužymas nebūtinai yra tas pats. Tai yra klausimas, kas turi mokėti, o ne ar kas nors turėjo teisę išdaužti langą“, – komentuoja jis.
Teisės ekspertai V. Nerets, C. Ginter ir K. Švirinas aiškina, kad išėjęs į gatvę protestuoti prieš vyriausybę žmogus paprastai naudojasi dviem susijusiomis laisvėmis: saviraiškos laisve, saugančia teisę reikšti savo nuomonę, ir susirinkimų laisve, leidžiančia žmonėms susivienyti, kad jų balsas būtų geriau girdimas. Abi jos yra demokratinės visuomenės pagrindas. Protestas nepraranda apsaugos vien todėl, kad išsakyta nuomonė erzina daugumą ar kelia nepatogumų valdžiai. Demonstracija taip pat neprivalo būti nematoma, tyli ar visiems maloni; ji gali trikdyti eismą, įprastą gyvenimą ir sukelti nepatogumų. Jei tai būtų visiškai draudžiama, susirinkimų laisvė virstų teise protestuoti tik ten, kur niekas nepastebi.
Europos Sąjungos Teisingumo Teismas šį klausimą nagrinėjo garsiojoje Schmidberger byloje. Austrijos institucijos leido aplinkosaugos aktyvistams surengti demonstraciją, beveik 30 valandų uždariusią Brenerio greitkelį. Vis dėlto Teismas nusprendė, kad Austrija galėjo teikti pirmenybę demonstrantų saviraiškos ir susirinkimų laisvėms prieš laisvą prekių judėjimą. Pagrindinių teisių apsauga gali pateisinti net labai rimtus eismo apribojimus.
Tačiau iš to negalima daryti išvados, kad politinis tikslas pateisina bet kokias priemones. Europos žmogaus teisių konvencija saugo taikius susirinkimus ir saviraiškos laisvę, tačiau jos nėra absoliučios. Valstybė gali jas riboti, kai tai būtina, pavyzdžiui, siekiant užtikrinti viešąją tvarką, nusikaltimų prevenciją ir kitų asmenų teisių apsaugą.
Svarbu atskirti du dalykus: ne kiekvienas įstatymo pažeidimas protesto metu reiškia, kad žmogus automatiškai netenka susirinkimų laisvės apsaugos. Tačiau ši apsauga taip pat nereiškia, kad valstybė negali taikyti atsakomybės už neteisėtus veiksmus. Tai rodo Europos Žmogaus teisių teismo sprendimas byloje Kudrevičius ir kiti prieš Lietuvą. Lietuvos ūkininkai 2003 m. blokavo tris pagrindinius kelius ir smarkiai sutrikdė eismą. Jie nenaudojo fizinio smurto, tačiau veikė sąmoningai ir nepaisė policijos nurodymų. Teismas pripažino, kad jų veiksmai pateko į susirinkimų laisvės apsaugos sritį, tačiau jų nuteisimas Konvencijos nepažeidė. Svarbūs buvo veiksmų tyčinis pobūdis, trikdymo mastas, kitų žmonių teisės ir bausmės proporcingumas.
„Taigi valstybė vienu atveju gali teisėtai leisti beveik 30 valandų trunkančią greitkelio blokadą, o kitu – nubausti demonstrantus už tyčinį kelių blokavimą. Prieštaravimo čia nėra. Tikrasis pagrindinių teisių taikymas reikalauja vertinti aplinkybes, o ne kartoti šūkius“, – teigia K. Švirinas.
Parduotuvės plėšimas yra kas kita. Provokuojantis plakatas nėra degantis automobilis. Laikinas eismo sutrikdymas nėra svetimo televizoriaus vagystė. Jei žmogus, siekdamas perduoti politinę žinią, išdaužia parduotuvės langą, jis turi atsakyti už savo veiksmus. Politinis tikslas nepaverčia vagystės ar smurto saugomu protestu.
Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje galioja tas pats principas. Estijos Konstitucijos 47 straipsnis saugo teisę taikiai rinktis ir rengti susirinkimus. Latvijos Konstitucijos 103 straipsnis garantuoja laisvę rengti taikius susirinkimus, eitynes ir piketus. Lietuvos Konstitucijos 36 straipsnis nesaugo susirinkimų, kuriais siekiama smurtu pažeisti konstitucinę santvarką ar viešąją tvarką arba kėsintis į žmonių teises ir laisves. Saugoma teisė prieštarauti valdžiai, taip pat garsiai, aštriai ir nepatogiai. Tačiau tai nesuteikia teisės paversti kitų žmonių turto savo politinių tikslų įgyvendinimo priemone.
Grįždamas prie Prancūzijos įstatymo projekto, Estijos advokatas C. Ginter siūlo įsivaizduoti žmogų, išėjusį protestuoti prieš vyriausybę: šalia jo pradedami daužyti parduotuvės langai, policija nurodo išsiskirstyti, žmogus pasilieka. Ar jis turi atsakyti ir už nežinomo riaušininko išdaužtą langą? „Prancūzijos įstatymų leidėjas siekia atsakyti teigiamai, tačiau nustatydamas tam tikras sąlygas. Jei žmogus sąmoningai dalyvauja smurtinėje grupėje arba pasilieka susibūrime po policijos nurodymo išsiskirstyti, žinodamas apie vykstantį smurtą, jis galėtų atsakyti ir už kitų padarytą žalą. Projekte numatyta išimtis tiems, kurie turėjo pateisinamą priežastį pasilikti.
Tokio sprendimo tikslas suprantamas. Per riaušes dažnai sunku nustatyti, kas tiksliai išdaužė konkretų langą, tačiau žala yra reali. Ją patiria parduotuvės savininkas, draudikas arba mokesčių mokėtojas. Kolektyvinis smurtas neturėtų tapti būdu išvengti individualios atsakomybės“, – aiškina C. Ginter.
Vis dėlto įrodinėjimo sunkumų negalima automatiškai spręsti plečiant atsakomybę. „Jei niekas negali nustatyti konkretaus niokotojo, tai savaime neįrodo kito žmogaus atsakomybės. Reikia įvertinti, ką žmogus žinojo, ką darė, kada galėjo pasitraukti, ar pasitraukti buvo saugu ir kaip jo elgesys susijęs su atsiradusia žala. Kitaip galime pradėti bausti žmones už tai, kad jie netinkamu laiku stovėjo šalia netinkamo asmens“, – įspėja Latvijos advokatas Valts Nerets.
V. Nerets komentuoja, kad priimant projektą būtina rasti pusiausvyrą tarp nukentėjusiųjų teisių ir demonstrantų apsaugos. Teisė taikiai protestuoti turi išlikti reali net tada, kai kas nors kitas toje pačioje demonstracijoje nusprendžia pažeisti įstatymą. Kartu smurtautojams negalima leisti slėptis už taikių demonstrantų.
Baltijos šalių advokatai pažymi, kad tokiu atveju išplėštos parduotuvės savininkas taip pat turi pagrindines teises, kaip ir žmogus, kurio automobilis buvo sudegintas. Jų teisės neišnyksta vien todėl, kad niokotojas stovi minioje ar teigia kovojantis dėl teisingo tikslo.
„Saviraiškos laisvė saugo teisę reikalauti pokyčių, o susirinkimų laisvė leidžia žmonėms veikti kartu siekiant tų pokyčių. Tačiau nė viena jų nesuteikia teisės vogti, laužyti ar naikinti kitų žmonių turto. Už savo veiksmus plėšikas turi atsakyti pats. Jei valstybė nori jį įpareigoti atsakyti ir už kitų veiksmus, tam reikia labai aiškaus teisinio pagrindo. Pagrindinės teisės plėšikauti nėra“, – apibendrina „Sorainen“ baudžiamosios teisės ekspertai.
