Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas siekia ne tik sunaikinti Ukrainos valstybingumą, bet ir susilpninti bei destabilizuoti visą Europą, teigia Vokietijos Tiubingeno universiteto Rytų Europos istorijos profesorius Klausas Gestwa. Interviu naujienų agentūrai ELTA istorikas perspėjo, kad net Kremliaus vadovo pasitraukimas savaime nepaverstų Rusijos demokratine ir taikia valstybe, nes šalies imperializmas turi gerokai gilesnes šaknis.
Berlynas ignoravo Baltijos šalių ir Lenkijos perspėjimus
K. Gestwa nuo 2009 metų vadovauja Tiubingeno universiteto Rytų Europos istorijos ir regiono studijų institutui. Spalio 19 dieną Vilniaus universiteto Istorijos fakultete jis skaitė Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje Vilniaus padalinio surengtą paskaitą apie Rusijos karo prieš Ukrainą ekologines ir psichosocialines pasekmes.
Profesoriaus vertinimu, Rusijos agresija atskleidė ir ilgalaikes Vakarų politikos klaidas. Jis ypač kritiškai įvertino Vokietijos santykius su Maskva: ekonominiai interesai ir tikėjimas bendradarbiavimu ilgą laiką nustelbė Baltijos šalių bei Lenkijos perspėjimus apie Rusijos keliamą grėsmę.
Pasak K. Gestwos, dabar tenka pripažinti, kad Baltijos valstybės ir Lenkija Rusijos grėsmę įvertino daug tiksliau nei didelė dalis Vokietijos politinio elito.
Istorikas taip pat kritikavo JAV prezidento Donaldo Trumpo administracijos požiūrį į derybas dėl karo Ukrainoje. Jo teigimu, Vašingtone trūksta Rytų Europos ekspertų, o svarbų vaidmenį gavę nekilnojamojo turto verslo atstovai gali nepakankamai suprasti istorines ir geopolitines konflikto aplinkybes.
K. Gestwa Rusijos imperializmo nelaiko vien V. Putino valdymo rezultatu. Pasak jo, šis reiškinys siekia carinės imperijos laikus, buvo tęsiamas Sovietų Sąjungoje ir neišnyko jai subyrėjus. Todėl būtų pavojinga tikėtis, kad vien pasikeitus prezidentui Rusija automatiškai pasirinks demokratinę ir taikią politiką. Tam reikėtų permainų ne tik šalies politinėje sistemoje, bet ir visuomenės požiūryje į kaimynines valstybes, Rusijos istoriją bei Maskvai priskiriamą išskirtinį vaidmenį regione.
Profesoriaus vertinimu, V. Putinas šalies praeitį naudoja selektyviai. Jis iškelia tuos istorijos elementus, kurie padeda pateisinti centralizuotą valdžią, vadinamąją valdžios vertikalę ir Rusijos, kaip didžiosios imperinės galios, vaizdinį.
Svarbia dabartinio režimo legitimavimo priemone tapo pergalė prieš nacistinę Vokietiją Antrajame pasauliniame kare. Tačiau šiame pasakojime, pasak istoriko, nutylimos sovietinės represijos, nusikaltimai ir totalitarinis Sovietų Sąjungos pobūdis.
Simboliniu V. Putino istorijos politikos žingsniu K. Gestwa laiko 2000 metų sprendimą Rusijos himnui sugrąžinti sovietinio himno melodiją. Vis dėlto dabartinės Rusijos jis nevadina paprasčiausiai atkurta Sovietų Sąjunga: režimas veikiau atsirenka sau naudingus sovietinės ir ankstesnės imperinės praeities elementus.
K. Gestwa pabrėžė, kad pagrindinė politinė ir teisinė atsakomybė už karą tenka V. Putinui ir Rusijos vadovybei, tačiau visos visuomenės negalima laikyti tik nekalta režimo auka. Istoriko vertinimu, maždaug trečdalis Rusijos gyventojų aktyviai palaiko valdžią ir karą, o didelė visuomenės dalis sąmoningai lieka politiškai pasyvi.
Ateityje Rusijai, jo nuomone, reikės rimtos diskusijos apie visuomenės atsakomybę. Kaip pavyzdį profesorius nurodė vokiečių filosofo Karlo Jasperso 1946 metų veikalą „Kaltės klausimas“, kuriame buvo nagrinėjama vokiečių visuomenės atsakomybė už nacistinės Vokietijos nusikaltimus.
Rusijos agresija sustiprino Ukrainos pilietinę tapatybę
Viena didžiausių V. Putino klaidų, pasak K. Gestwos, buvo įsitikinimas, kad Ukraina nėra tikra valstybė, o jos gyventojai neturi savarankiškos politinės tapatybės.
Profesorius atkreipė dėmesį į 2013–2014 metų Euromaidano protestus, sutelkusius skirtingų kartų, socialinių sluoksnių, politinių pažiūrų ir bendruomenių žmones. Juose dalyvavo ne tik ukrainietiškai kalbantys gyventojai, bet ir rusakalbiai ukrainiečiai, žydai bei Krymo totoriai.
Tai, istoriko vertinimu, rodo, kad Ukrainos tapatybė pirmiausia yra pilietinė – paremta priklausymu valstybei ir siekiu savarankiškai spręsti savo ateitį, o ne vien etnine kilme ar vartojama kalba.
K. Gestwa taip pat pabrėžė, kad karas prasidėjo ne per 2022 metų plataus masto invaziją, bet 2014-aisiais, kai Rusija aneksavo Krymą ir pradėjo agresiją rytiniame Ukrainos Donbaso regione. Rusijos piliečio ir buvusio saugumo struktūrų pareigūno Igorio Girkino vaidmuo organizuojant bei plečiant ginkluotą konfliktą, pasak profesoriaus, rodo, kodėl karo negalima vadinti savaime kilusiu Ukrainos vidaus konfliktu.
Po 2022 metų invazijos Ukrainos politinė tapatybė dar labiau sustiprėjo. Anksčiau skirtingai istoriją, kalbą ar santykius su Rusija vertinę žmonės susivienijo gindami valstybę, nors V. Putinas tikėjosi silpnos ir susiskaldžiusios šalies.
Istorikas perspėjo, kad Ukrainai nepalankus taikos susitarimas gali tapti ne ilgalaikės taikos pradžia, o pasirengimu naujai Rusijos agresijai. Teritorinės nuolaidos Donbase būtų svarbios ne tik simboliškai: per ilgus karo metus Ukraina šiame regione įrengė gynybines pozicijas, trukdančias Rusijos kariuomenei veržtis toliau. Jų praradimas galėtų susilpninti šalies galimybes apsiginti ateityje.
Ekologinė ir psichologinė žala tęsis dešimtmečius
K. Gestwa pabrėžė, kad karo padariniai neapsiriboja žuvusiaisiais, sužeistaisiais ir sugriautais miestais. Sprogmenys, sunaikinta karinė technika ir bombarduojami pramonės objektai teršia Ukrainos dirvožemį, vandenį bei orą, o pavojingos medžiagos aplinkoje gali išlikti ilgą laiką.
Ypač dramatišku pavyzdžiu istorikas įvardijo 2023 metų birželio 6 dieną sunaikintą Kachovkos užtvanką pietų Ukrainoje. Katastrofa paveikė Dnipro upės ekosistemą, vandens išteklius, žemės ūkį ir vietos bendruomenes. Per karą nukentėjo ir kiti vandens telkiniai, tarp jų rytų Ukrainoje esanti Oskilo vandens saugykla.
Jungtinių Tautų aplinkos programa nustatė, kad dalis Kachovkos užtvankos pralaužimo padarytos žalos yra negrįžtama, o poveikis ekosistemoms ir žmonių sveikatai gali būti juntamas dešimtmečius.
Padėtį sunkina sistemingos Rusijos atakos prieš Ukrainos energetikos infrastruktūrą. 2025 metų Jungtinių Tautų vertinimu, kartotiniai smūgiai smarkiai sumažino šalies elektros gamybos pajėgumus ir paveikė vandens tiekimo, šildymo bei sanitarijos sistemas. Tuo metu sprogmenų liekanomis ir minomis galėjo būti užteršta apie 139 tūkst. kvadratinių kilometrų Ukrainos teritorijos.
Ne mažesnę žalą patiria žmonių psichikos sveikata. Milijonai ukrainiečių buvo priversti palikti namus, šeimos išsiskyrė, vaikai neteko įprastos aplinkos, o dalis jaunimo – galimybės normaliai mokytis ar studijuoti. Žmonės metų metus gyvena patirdami bombardavimus, baimę ir artimųjų netektis.
Pasaulio sveikatos organizacija 2023 metais skaičiavo, kad psichikos sveikatos sutrikimų galėjo turėti apie 9,6 mln. Ukrainos gyventojų. Maždaug 3,9 mln. žmonių galėjo susidurti su vidutinio sunkumo arba sunkiais sutrikimais.
K. Gestwos vertinimu, net pasibaigus kovoms šios problemos savaime neišnyks. Ukrainai reikės didžiulių išteklių ne tik miestams ir infrastruktūrai atstatyti, bet ir užterštai aplinkai atkurti, traumoms gydyti bei karo paveiktos jaunosios kartos prarastoms galimybėms kompensuoti.
