Pastaraisiais metais Z karta sulaukia daug dėmesio, analizuojant jos santykį su technologijomis, finansinius įpročius ir lūkesčius darbo rinkoje. Ši karta greitai mokosi, puikiai orientuojasi skaitmeninėje erdvėje ir drąsiai priima pokyčius. Tačiau rečiau aptariamas klausimas – kaip ši karta supranta riziką, atsakomybę ir finansinį saugumą. Būtent tai formuoja individualius įgūdžius ir būsimos visuomenės atsparumą.
Pirmasis Baltijos šalyse atliktas Z kartos draudimo raštingumo tyrimas atskleidė paradoksą: jauni žmonės supranta, kas yra draudimas, bet nežino, kaip šiomis žiniomis pasinaudoti realiame gyvenime.
Lietuvoje draudimo raštingumo indeksas siekia 44 balus iš 100. Teorinės žinios vertinamos 56 balais, o praktiniai įgūdžiai – tik 29 balais. Tai rodo atotrūkį tarp supratimo ir gebėjimo veikti.
Šis skirtumas turi pasekmių. Netikėtose situacijose jauni žmonės dažniau vengia problemos, pavyzdžiui, bando pasišalinti iš įvykio vietos, kas gali sukelti dar didesnių teisinių ir finansinių pasekmių.
Supratimas apie draudžiamas rizikas keičia elgseną, didina pasitikėjimą, skaidrumą ir atsakomybę. Saugumas yra ne tik finansinis instrumentas, bet ir elgesio kultūros dalis.
Rizikos prasideda anksčiau, nei manoma. Draudimas aktualus ne tik įsigijus būstą ar sukūrus šeimą, jauni žmonės su rizikomis susiduria kasdien.
Jaunimas naudojasi dalijimosi ekonomikos paslaugomis: važinėja paspirtukais, nuomojasi automobilius, gyvena nuomojamuose būstuose, keliauja, studijuoja užsienyje. Kiekviena veikla susijusi su finansinėmis rizikomis.
Paspirtuko incidentas miesto centre gali sukelti sužalojimus ir nuostolių kitiems asmenims ar jų turtui. Išlaidos gali siekti kelis tūkstančius eurų – sumą, kuri jaunam žmogui dažnai yra didelė.
Panašiai ir su nuomojamu būstu: užlietas kaimynų butas ar sugadinta įranga gali virsti rimtais finansiniais nuostoliais.
Jaunimas nori suprasti, bet trūksta dialogo. Daugiau nei pusė jaunuolių nori geriau suprasti draudimą ir rizikų valdymą, tačiau trūksta informacijos. Vos apie dešimtadalis jaunuolių nurodo, kad tėvai dažnai kalba su jais apie draudimą, o didelė dalis teigia, kad ši tema šeimoje neaptariama.
Mokyklose finansinis raštingumas apsiriboja teoriniais pagrindais: biudžetas, palūkanos ar taupymas. Realių situacijų analizė, kaip elgtis įvykus nelaimei, kaip įvertinti riziką ar pasirinkti tinkamą apsaugą, vis dar lieka nuošalyje.
Informacijos perteklius reiškia, kad jaunam žmogui sunku atsirinkti, kas svarbu. Todėl būtina informaciją paaiškinti per realius scenarijus ir papasakoti apie galimas pasekmes.
Finansinis raštingumas – bendra atsakomybė. Jaunimo finansinis ir rizikos raštingumas negali būti tik vieno sektoriaus užduotis. Jei šios temos neaptariamos šeimoje ir mokykloje, pavienės iniciatyvos ilgalaikio efekto nesukurs.
Tėvai formuoja pirmuosius finansinius įpročius, todėl svarbu ne tik pasirūpinti apsauga, bet ir paaiškinti jos prasmę. Jei vaikas mato, kad apie rizikas nekalbama, tikėtina, kad ir suaugęs jis jų neįvertins tinkamai.
Švietimo sistema turi galimybę suteikti struktūruotas žinias, tačiau svarbiausia – ugdyti praktinius įgūdžius, pavyzdžiui, simuliuojant realias situacijas: eismo įvykį, turto žalą ar kelionės nesklandumus. Tokie metodai leidžia ne tik suprasti, bet ir „pajausti“ sprendimų pasekmes.
Draudimo sektoriui tenka atsakomybė savo produktus pristatyti aiškiai ir suprantamai. Sudėtingos sąlygos neturėtų trukdyti žmogui suvokti, kokią apsaugą jis iš tiesų gauna.
Ilgą laiką Lietuvoje daugiau dėmesio buvo skiriama materialiam turtui, o finansinis saugumas ir atsakomybė liko antrame plane. Tai atsispindi ir jaunimo požiūryje, kai saugumo jausmas dažnai grindžiamas ne konkrečiais sprendimais, o tikėjimu, kad „nieko nenutiks“.
Todėl svarbu kelti aiškų tikslą – iki 2030 metų pasiekti bent vidutiniškai aukštą jaunimo draudimo raštingumo lygį. Tai įmanoma tik veikiant kartu: šeimai, švietimo sistemai ir verslui. Draudimo raštingumo indeksas šiuo atveju tampa ne tik rodikliu, bet ir praktiniu įrankiu, leidžiančiu nuosekliai stebėti pažangą ir vertinti pokyčius.
Kuo geriau jauni žmonės supras rizikas ir savo galimybes jas valdyti, tuo labiau jų sprendimai bus pagrįsti ne atsitiktinumu, o sąmoningu pasirinkimu. Tai ilgainiui kuria ir stipresnę ir atsparesnę visuomenę.
