Mikroplastikų tarša kelią rimtas grėsmes gamtai ir žmogaus sveikatai. Atsižvelgdami į tai, mokslininkai ieško inovatyvių sprendimų, tarp kurių – augalų panaudojimas kaip natūralių „filtrų“ mažinant mikroplastiko patekimą į maistą.
Europos Sąjungoje apie 35 proc. aplinkoje esančių mikroplastikų (MP) sudaro sintetiniai tekstilės pluoštai, kurie dažnai patenka į aplinką skalbiant drabužius. Šios mikroskopinės dalelės randamos įvairiose ekosistemose ir net žmogaus organizme, keičia dirvožemio savybes bei augalų fiziologiją.
Nuo 2025 m. Lietuvos energetikos institutas (LEI) kartu su partneriais – Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centru (LAMMC) bei Fizinių ir technologijos mokslų centru (FTMC) – vykdo tarpinstitucinį projektą „Mikroplastikų transporto augaluose modeliavimas naudojant mikrofluidines sistemas“. Jo tikslas – ištirti mikroplastiko migraciją augalo indų sistemoje, siekiant ateityje identifikuoti augalų rūšis, kurios galėtų toleruoti mikroplastiko taršą arba sumažinti jos poveikį.
Tyrimai rodo, kad augalai skirtingai reaguoja į MP taršą. Viena iš potencialiai atsparių rūšių yra grikiai (Fagopyrum spp.). Pastebėta, kad esant mažoms MP koncentracijoms, grikiai pradeda sintetinti daugiau oksalo rūgšties, kuri gali dalyvauti gynybiniuose procesuose.
Tyrimo metu analizuojama, kaip MP migruoja per augalo epitelį, kaip jų kaupimasis veikia augimo dinamiką, fotosintezės efektyvumą ir atsparumą stresui, bei kaip tai gali lemti jų patekimą į mitybos grandinę. Sėkmingai išnaudojus MP poveikiui atsparius augalus, tai galėtų tapti ekologine ir ekonomine inovacija kovojant su viena didžiausių taršos grėsmių.
2026 m. pavasarį paskelbti pirmieji tyrimo rezultatai parodė, kad skalbiant sintetinius drabužius į aplinką patenka apie 0,6 gramo mikropluoštų vienam kilogramui drabužių per vieną skalbimo ciklą. Daugiausia tai polietileno tereftalato (PET) dalelės, kurios sunkiai suyra ir kaupiasi dirvožemyje, kelia grėsmę augalams bei gali patekti į maistą, sukeldamos lėtinius uždegimus, ląstelių pažaidas ir endokrininės sistemos sutrikimus.
Tyrimas aiškiai atskleidė, kaip mikroplastikas juda augalų šaknyse. Mažos dalelės (apie 5 mikrometrus) juda su vandens srautu ir gali prasiskverbti giliau, o didesnės (10–20 mikrometrų) dažniau įstringa šaknų paviršiuje. Augalų šaknys gali veikti kaip natūralus filtras, sulaikydamos dalį mikroplastiko. Šie atradimai gali padėti atrinkti ar kurti augalus, atsparesnius MP poveikiui, kurie prisidėtų prie užterštų dirvožemių valymo ir taptų tvaraus žemės ūkio inovacija.
„Šis projektas unikalus tuo, kad sujungia tris svarbias dalis – augalo vidinės struktūros nustatymą, mikroplastiko atskyrimą ir jo migracijos per šaknis tyrimą. Toks tarpdisciplininis požiūris leidžia tiksliau įvertinti, kaip dalelių dydis, skysčių srautai ir paties augalo sandara lemia, ar mikroplastikas gali patekti į augalo vidų ir galiausiai – į maisto grandinę“, – teigia vienas iš projektą vykusių tyrėjų, LEI Šiluminių įrengimų tyrimo ir bandymų laboratorijos mokslininkas dr. Justas Šereika.
